Kiek pinigų pakanka pensijoje? Kiek reikia susitaupyti, kad užtektų? Ar reikia sukaupti maksimaliai daug ir mirti su apvalia sąskaita? Palikti viską vaikams? Mano pamąstymai šiuo klausimu..
Vaikams didelių turtų paveldėti nereikia
Savo atžalas ruošiu įdomiam, iššūkių pilnam gyvenimui. Nenoriu, kad jie viską gautų lengvai. Anksčiau rašiau, kad nepriteklius – skatina, perteklius slopina. Mes su žmona vaikams kuriame jaukius namus, kurie jų visą laiką lauks (kad ir kas nutiktų), investuojame į jų sveikatą, įgūdžius ir išsilavinimą (išlaidų čia praktiškai neribojame), ruošiame savarankiškam gyvenimui (reikės sunkiai mokytis ir dirbti).
Mano nuomone, tikra laimė – palengva augti, nugalėti negandas, siekti ir pasiekti, vis turint didesnių tikslų ir svajonių. Turėti viską čia ir dabar – bėda, nes nesant fantazijos, ties tuo progresas ir baigsis. Nuo mažens vaikams kartoju, kad jie yra atsakingi už savo gyvenimą. Ar tai būtų žaislų dalybos, ar socialiniai klausimai mokykloje.. Galiu padėti, patarti, bet už juos sprendimų nedarysiu (stengiuosi, kiek tik galiu). Ir dažnai nustembu, kai tikrai maži, gyvenimo dar nematę žmogeliukai – nuostabiai išsisuka iš jiems aktualių problemyčių.
Dėl šių priežasčių, neplanuoju per gyvenimą sukaupti didelių turtų, kuriuos mano vaikai paveldės ir galės mėgautis mano sukauptu kapitalu. Taip, svarstome, kad padėsime susimokėti už mokslus, galbūt prisidėsime perkant pirmą nekilnojamą turtą (čia jeigu viskas bus gerai – sveikata etc.). Gal liks butas, sodyba, dar kažkas – ką bus galima parduoti, nuomoti ar panašiai, bet netikiu, kad investicinėje sąskaitoje paliksiu milijonus.
Man didelių turtų nereikia
Abu su žmona nesame super išlaidūs. Gyvename pakankamai plačiai, leidžiame sau daug (sakyčiau kiek daugiau, nei vidutinė Lietuvos šeima), bet neturime prabangių automobilių, nesirengiame vardiniais rūbais, pastoviai nevakarieniaujame restoranuose. Mūsų automobiliai taupūs ir tokie, kurių reikia mūsų reikmėms, o ne pasirodymams. Rūbai švarūs ir patogūs, neišsiskiriantys. Būti nepastebimam/nematomam – vertybė, o ne problema. Didžiausia dalis mūsų išlaidų skiriama būstui, maistui ir vaikų reikmėms (būreliams/išsilavinimui). Kas lieka, keliauja į santaupas. Taip, einame į koncertus, keliaujame po Lietuvą ir artimas šalis su automobiliu, kartą/du skrendame atostogoms, tačiau ir ten nesitaškome. Mėgaujuosi patiriamomis emocijomis parke, miške, prie jūros ar sodyboje. Vaikai nuolat stebima savo pasiekimais, ar tai piešiniai, ar muzika, ar eilės, ar užsienio kalbų mokymasis, ar konstrukcija iš Lego detalių. Didžioji dalis džiaugsmą teikiančių potyrių ir emocijų – nekainuoja.
Man pakanka tų pinigų, kuriuos dabar uždirbu. Idealiu atveju norėčiau, kad visą laiką galėčiau sau leisti tiek, kiek dabar leidžiu, todėl laimingas ateities aš turėtų gauti pajamas lygias inflation-adjusted dabartinė alga, iki pat mirties. Toks modelis man priimtinas ir siektinas. Taip, senatvėje nebereikės mokėti savo būsto paskolos, gal automobiliui išleisiu mažiau, bet padidės išlaidos sveikatos priežiūrai, odontologui, rekreacijai. Ir anūkams!
Vienodas pinigų srautas iki mirties
Pamodeliuokim.
Prielaidos
Infliacijos dydis = algos augimas = išlaidų augimas per metus = investicijų grąža = Sodros mokamos pensijos augimas per metus
Sodra moka apie 30% gaunamos algos (pirma + antra pakopos, - papildomai nieko nepervedant), indeksuojama su algos, infliacijos, investicijų augimo greičiu
Sutaupomas pastovus procentas pajamų per metusTeoretinis modelis, šeima uždirba pvz. 2000 eurų algos per mėnesį į rankas, 24000 per metus (čia dabartiniu metu). Dirba nuo 25 metų, iki 65 metų (skaičiuosim ir kasmetinį atlyginimo augimą). Sodra toliau moka tarkim apie 30% buvusio uždarbio pensiją iki mirties. Vidutiniškai vyrai gyvena 71,2, moterys 80,9 metus (2023), tebunie bendras vidurkis 76,05 metai. Reiškia teoretinis žmogus dirbantis 40 metų, pensijoje praleis apie 11,05 metus. Modeliui supaprastinti tarkim, kad atlyginimo augimo, išlaidų, infliacijos ir investicijų grąžos dydžiai vienodi.
Jeigu gyventų ilgiau – turėtų arba išleisti tik tiek, ką duoda Sodros pensija, arba turėti savų pinigų (skirti didesnę dalį santaupoms). Žinoma, galime skaičiuoti, kad investicijos augs greičiau negu infliacija ar išlaidų pragyvenimui augimas. Bet čia jau spėjimas.
O jeigu dirbti trumpiau? (FIRE mėgėjams)
Tarkim aš nenoriu dirbti ir taupyti 40 metų (iki pvz. 70 metų amžiaus). Pajamos pakankamai didelės, o išlaidos mažos, kad sutaupyčiau 30-40% pajamų per mėnesį.
Prielaidos
Sodra nemoka pensijos nuo išėjimo iš darbo laiko, iki pensijos laiko (65m). Tebūnie - pensijos dydis išlieka 30% tikėtino atlyginimo dydžio (tęsiant planuotą augimą).
Dar keli tokie labai optimistiniai variantai, kai pasiekiama 7% investicijų ilgametė grąža, o kiti faktoriai išlieka, kaip ankstesnių skaičiavimų metu.
Modelis kurį taikyčiau savo šeimai
Dabartinės šeimos pajamos - 5000 per mėnesį/60000 per metus
Dirbama nuo 30 iki 50 metų pilnu krūviu, po to jis mažinamas
Nuo 50 iki 60 - pusė krūvio
Nuo 60 iki 65 - ketvirtis krūvio
Taupom 35% pajamų iki pat 65 metų (mūsų beveik 5 metų santaupų vidurkis)
Norint visai nedirbti nuo 50 iki 65, o santaupomis mėgautis iki 79 metų, reiktų 20 metų taupyti po 48% pajamų.
Reziumė
Ignoruojant infliaciją, algos augimą, išlaidų augimą, investicinę gražą (visa laikom lygiais dydžiais), svarbiausi faktoriai, lemiantys senatvės pinigų srautus – darbo trukmė metais ir sutaupomų pajamų procentas.
Norint pensijos metu gyventi, kaip dabar gyvenate, reikia 40 metų taupyti bent po ~12% pajamų (ir santaupas investuoti).
Norint anksčiau nustoti sunkiai dirbti – reikia taupyti daugiau.
Jeigu pasiekiama geresnė investicijų grąža – labai smagu, galima anksčiau sustoti sunkiai dirbti.
Deja, labai labai svarbu – sekos rizika, kuri šiuose skaičiavimuose nevertinta. Artėjant pensijai – tikrai svarbiau tampa pinigų neprarasti, negu juos smarkiai auginti – tampa aktualu fiksuoto pajamingumo turto klasės.
