Šis įrašas ilgai kabėjo nebaigtas. Norėjau labiau sistematizuoti, pateikti „moksliškiau”, su nuorodomis į straipsnius ar studijas. Kadangi taip ir neprisiverčiau išpuoselėti, tiesiog paspaudžiau „Publish”. Net nelabai žinojau, ar verta dalintis, nes nėra visai susiję su finansais. Galbūt labiau su mano asmeniniu ir kintančiu požiūriu į mano šeimą, vaikus, jų tikslų ieškojimą ir radimą, motyvacijos skatinimą ir mokymo(si) niuansus. Asmeniška čia informacija, bet gal kam bus įdomu/artima.

Vaikų tikslai

Jaučiu, kad mano vaikai labai greitai auga ir vis dažniau nežinau, kaip su jais elgtis. Ar dažnai konfliktuoju? Taip! Nesu „minkšto” charakterio, esu reiklus sau. Labiausiai erzina nepastovumas. Formuojasi vaikų charakteriai, asmenybės, daugėja socialinių problemų, stebiu, kaip pasikeičia jų prioritetai, norisi prisidėti, bet netapti demonu, kuris nurodinėja ir draudžia jiems malonumus, versdamas daryti nenorimas veikas. Būna ir ginčų, pykčių. Kaip ir didelė dalis suaugusiųjų – noriu savo vaikams gero, todėl kartais sprendimus priimu vietoje jų ir verčiu juos mokytis/groti/tvarkytis/nesipykti ir t.t. Suprantama?!

Anksčiau jau viešai aprašiau, kaip pats suprantu laimę (čia). Kad pinigai = laimė, tai tikrai ne, bet įtakos turi. O ir pinigų, ir laimės daugiau, kai dirbi ir gyveni taip, kaip patinka. Akcentas ties dirbi ir patinka. Dažnai darbas nesusijęs su patinka, nes dirbti nuobodu/sunku/nesinori. Dažnai patinka tai, kas visiškai nesusiję su darbu.

Kad gyventum taip, kaip nori – turi žinoti ko tiksliai nori. Aplink daugybė žmonių, kurie nežino ko nori. Man artimiausių žmonių tarpe tokių apstu. Blaškosi po mokslus, darbus, šalis. Neranda savęs. Atrodo gyvena pertekliuje, bet vis kažko trūksta, irzlūs, pavargę ir depresuoti.

Dažnai (tas artimas) žmogus nori būti „sėkmingas” ir laimingas. Mano nuomonė, čia skirtingi dalykai, bet jaustis „sėkmingu” yra laimės dalis. Puikią santrumpą, kaip būti „sėkmingu” radau Richard St. John’o TED. kalboje (3 minutės).

Aš – laimingas. Ypač paskutiniu metu. Noriu, kad ir mano vaikai tokie būtų. Pastebiu, kad jiems dažnai trūksta motyvacijos. Jie dažnai nežino ko nori. Suprantu, kad jie vis dar nelabai turi tikslų. Juk viskas easy, viskas čia ir dabar pasiekiama. Noriu padėti jiems išsikelti ir sekti tiek artimų, tiek tolimų tikslų.

Daugybė straipsnių, knygų abstrakčiai siūlo siekti savo svajonių, tikslų, norų. O jei pats nežinai, ko nori? Jei būdamas vaiku, bėgai tėvų rodoma kryptimi ir pačiam nereikėjo rinktis? Jeigu asmenybė nėra tvirta ir linkusi eiti lengviausiu keliu, ji ir links ten kur kas pastums ar vėjas nublokš. Nesvarbu kiek tau metų.

Kaip žinoti vaikų norus/tikslus?

Pirma ir svarbiausia taisyklė – neapgaudinėti savęs. Nekopijuot kitų sėkmės/laimės/gyvenimo. Nesistengiu vaikams visą laiką paaiškinti ir pagrįsti, kodėl kažkas nepasisekė, būna tiesiog nepasiseka. Iš nesėkmių galima mokytis. Iš nesėkmių reikia įprasti mokytis.

FAIL = First Attempt In Learning..

Mano (turbūt ir kitų tėvų) vaikams labai trūksta motyvacijos. Kartais bandau ją pagrįsti prognozuodamas ateitį (jeigu nesimokysi – negausi gero darbo) – kas yra nesamonė. Sunku susivaldyti. Kartais skatinu dovana (jeigu perskaitysi iki Kalėdų visas Hario Poterio knygas, gausi naują telefoną (nes seną sudaužė/pametė – šiuo metu neturi, o labai nori)), kas mano nuomone irgi ne visada gerai. Patirti emocijas, siekti, dirbti už dovaną nėra gerai. Lyg ir patys galėtų siekti kažko? Kaip man skatinti daryti tai, kas jiems patinka? Kaip man nustoti juos apgaudinėti, kad jeigu mokysis, gaus gerą darbą? Tikėtina, kad statistiškai patikimai šansų gauti gerą darbą turi tie, kas geri mokosi, bet aš noriu, kad mano vaikai būtų laimingi, o ne turėtų gerą darbą.

Ok, tai pirma užduotis, išsiaiškinti ko tie mano vaikai nori (artimieji ir tolimieji tikslai) ir išmokyti juos surasti/suprasti, ko jie nori (artimiausiu metu). Po to, jų kažkaip siekti.

Instead of focusing on what’s next , let’s get back to what’s first

Nepamenu kur perskaičiau, studijų metu pats rašiau, o dabar savo vaikams (ir draugams, kurie blaškosi) siūlau vesti teigiamų emocijų žurnaliuką. Kaip jau esu rašęs, neigamas emocijas atsimename ilgiau, todėl reikia stengtis, kad būtų kuo daugiau teigiamų (3x). Gyvenimas gali būti kaip siurprizas. Reikia daug bandyti, klysti, rinktis. Net ir niūriausius asmenis teigiamos emocijos anksčiau ar vėliau aplankys. O joms aplankius – galima vienu ar dviem sakiniais užsirašyti su tuo susijusiį veiksmą/įvykį (pvz. iš mano vaikų rašliavos „Po koncerto man draugai plojo, jaučiausi kieta”, „išmokau važiuoti dviračiu be papildomų ratukų, užaugau”, „Mama apsiverkė iš džiaugsmo, kai jai padarėm vaisių ir uogų kokteilį jos dienos proga, buvo labai šilta širdelėje”, „Tėtis nufotografavo ir pagyrė mano piešinį”) ir kt..

Kartais per dieną mano vaikai užsirašo po kelis sakinukus, o kartais per mėnesį nieko. Pradžioje pasiūliau sąlygą, kad būtų aprašyas veiksmas sukėlęs teigiamas emocijas ir jeigu sugeba, – jausmas ar žodis, – apibūdinantis emociją, nors detaliau aprašo tik vyriausias vaikas, kitiems reikia padėti. Tradicija namuose jau beveik du metus. Tiesa kas keli mėnesiai reikia priminti.. Vyresnysis rašo pats, mažiems reikia padėti. kartais pakanka paklausti, ar kažką šiandien užrašom, tada jie puola pasakoti..

You like what you do, or you don’t. The end.

Vienintelis dalykas, ką pastebėjau – tai, kad kuo įvairesnė ir neįprastesnė veikla, tuo dažniau užsirašo. Kartais pakanka sekmadienio blynų su šeima, o kartais reikia maudynių užsienyje.

Nevengiame aptarti ir nesėkmių. Kuo dažniau klysta ar neskausmingai nusivilia, tuo geriau supranta, kas teikia teigiamas emocijas, tačiau nesėkmių neužrašinėjame, jas žodžiu analizuojame ir padarę išvadas užmirštame, nors labai jau norėtųsi priminti (pvz. „Nulipk nuo sofos, nes vėl sudaužysi puodelį”, „Pameni, kaip verkei, kai neišmokai eilėraščio ir prieš klasę buvo gėda”..). Kartais klystu, akcentuoju neigiamas emocijas. Vaikai būna pyksta, atstumia, kartais bando gintis. Bet juk aš nenorėjau pulti..

Įprastai, mes galime prisiminti tik kelis epizodus, kai jautėmės gerai. Žurnaliuko vertė ta, kad galima susistematizuoti. Kokių veiksmų metu, su kokiais žmonėmis ir t.t. Plius, kai vaikai jaučiasi blogai, po nesėkmių, pavartom ir paskaitom – prisimename teigiamas emocijas. Labai aiškiai pastebim, kad daiktai retai sukelia tas emocijas, kurios užrašomos. Veikiau su naujais daiktais susiję potyriai, įgūdžiai. Gal kai paaugs, bus dar kitaip. Panašus sprendimas padėjo mano giminaičiui mesti nepatinkantį darbą ir visiškai keisti sritį. Labai jaučiasi, kad mano vyriausias vaikas daug teigiamų emocijų patiria mene. Muzikuodamas, piešdamas (dar ir sekasi). Antroje vietoje – žaidimai su draugais, trečioje – poilsis su šeima. Buitis ir kasdienybė – nei kart nesukėlė teigiamų emocijų 🙂 Todėl nelabai svarbu ar prabangus būstas, ar naujas automobilis, ar didelis televizorius.. Mano vaikams dėl šių dalykų nei karto nekilo teigiamos emocijos..

Dar savo vyresniąjam vaikui siūliau vesti idėjų žurnaliuką (telefone). Kilo mintis kaip kažką išspręsti? Kažkas labai nepatiko, keistum? Užrašyk. Dienoraščio rašyti dar nenori, gal anksti, laikui bėgant įkalbėsiu. Idėjas užrašinėja į Google calendar.

Šiaip būtų vertinga ir man (nors aš ir taip dažnai užrašau emocijas, mintis, darbus ir idėjas dienoraštyje/dienotvarkėje).. Mano bėda – beveik nieko nedarau, ką užrašau.. Tokie reikalai, kaip kad: „Žiauriai užknisa LinkedIn paieška ir sugalvojai, kaip automatizuoti?”, „Nesinori kiekvieną dieną pildyti tų pačių formų rankomis (gal jau verta parašyti tas word vba makrokomandas)?”, „Kodėl autoservisas negali atsiųsti SMS, kai sutvarko automobilį, vis bando skambinti..?”, „Kodėl gmail vis dar nėra galimybės sukurti katalogų grupuoti naujai ateinantiems laiškams pagal siuntėjo adresą ar filtrą?” Etc. etc. Didelė dalis tokių idėjų bevertės ir niekad nebus įgyvendintos, bet dalis – gali tapti antru pajamų šaltiniu, verslo idėja ar patarimu. Esmė, kad šios idėjas parodo, kas pastoviai sukasi mintyse. Padeda suprasti, kas patinka/nepatinka, ko nori. Vyresnysis vaikas prirašęs tiek visko, kad per filmus tokios fantastikos neparodo 🙂

Kai kalbam apie tikslus ir norus, smagu per ilgesnį laiką suprasti vaikų asmenybės tipus. Vienur stabdai, kitur stumi. Kaip kas dieną kartu leidžiant laiką vaikai keičiasi ir atsiskleidžia.

The shortest route to the good life involves building the confidence that you can live happily within your means

Po Bronson

Kaip siekti tikslų (kaip mokytis)

Leisdamas laiką, su savo vaikais (kaip esu rašęs, su kiekvienu – stengiuosi praleisti bent po 20 minučių laiko), tuo laiku nesimokom, nebent to nori vaikas, todėl bandau sudominti, sukelti nuostabą ir smalsumą. Išsikeliam ir susidėliojam tikslus, susidarom planą, kaip jų siekti. Kai smalsu, įdomu, nuostabu, malonu – kyla motyvacija. Kai yra motyvacija, galima dirbti. Nori būti muzikos mokytoju – reikia pačiam išmokti groti. Nori daug keliauti – pradžioje išmok pasaulio šalis..

Man labai patinka angliškas žodis „grit„. Tiesioginio vetimo nesugalvoju, bet kažkas panašaus į mental ištvermę. Pats labai vertinu šią savybę, stengiuosi ugdyti vaikuose. Deja sunkiai dirbti dažnai nėra malonu, sunku jaustis gerai, kol dirbama, bet pabaigus – smagu. Abu su žmona labai stengiamės girti ir džiaugtis baigtais vaikų darbais. Už pusę piešinio ar nepilnai sutvarkytą kambarį daug pagyrų nebus. Vaikai žino, kad labai vertiname jų indėlį į buitį, ypač jeigu savo noru kažką padaro. Kartais ima pyktis, kai pvz. persodina gėles žiemą, ar mano baltus marškinius išplauna su dantų pasta, bet irzliai aiškinu gyvenimo tiesas, tik padėkojęs už baigtą darbą.

By three methods we may learn wisdom: First, by reflection, which is noblest; Second, by imitation, which is easiest; and third by experience, which is the bitterest.

Confucius

Mano nuomone, labai svarbu vaikui pabrėžti, kad svarbiausia lygintis su savimi, koks buvai vakar, o ne su kažkuo kitu – šiandien. Gebėjimai, žinios – auga eksponentiškai, kai nuosekliai juos tobulini.

Man patinka ir pačiam, ir vaikams siūlau taikyti Pareto taisyklę. 80% rezultato, 20% pastangų. Nereikia to suprasti labai jau paraidžiui (ar paskaičiui), bet nevisada reikalingos maksimalios pastangos, nes tobulumui ribų nėra, o ar tikrai reikia tobulai susitvarkyti žaislus? Rūbus? Desktop’ą? Ruošti namų darbus, laikyti egzaminus? Svarbu vaikui leisti suprasti, kad nereikia darbų daryti atmestinai, reikia tiesiog kai nereikia, nesiekti maksimalaus rezultato (kartais geriausia – „Good enough”), pvz. praktinis pavyzdys: jeigu reikia nupiešti klientui įmonės logotipą, nebūtina per 1h piešti vieną tobulą, kartais geriau pasiūlyti 4 nepilnai pabaigtus (kas gali būti vertingiau/protingiau/lanksčiau), jis pasirinks vieną labiausiai patikusį, kurį vėliau ir pabaigsi.

Kai mokausi su vaikais, labai stengiuosi nesukelti neapykantos dalykui, kurį mokausi. Ar tikrai visi mėgom matematiką mokykloje? Daliai, tai buvo visiška nesąmonė ir košmaras. Man nelabai patiko, bet turėjau puikią mokytoją, kuri stengėsi sudominti. O va mano žmona nekentė, nesuprato, todėl viską išmokdavo mintinai. Meilės matematikai nėra ir dabar. Siekiu, kad vaikai norėtų mokytis. Naudojuosi tokiais nuostabiais resursais, kaip Zearn, Beast Academy, Third Space Learning ar Khan Academy Kids.

Mokymosi metu, labai akcentuoju, kad vis po truputį pridedant žinių, gebėjimų prie jau esamų – vyksta augimas. Vaikai (ir ne tik) labai mėgsta realius pavyzdžius, kaip kažkas veikia. Geriausiai tokie – kurie veikė, kai pats mokiausi, net su mano ribota motyvacija. Nesitikiu, kad mano vaikas viską supras iš pirmo karto. Dažnai kartojam tą patį, tik stengiuosi turinį pateikti skirtingai – kalba, vizualiai (žaidimai). Pvz. Daugybos/dalybos mokėmės perrašinėdami lenteles su pagaliukais, po to su skaičiais, po to garsiai kartodami, ir praktiškai – su degtukais žaisdami parduotuvę. 10 dėžučių pakako ir pažaisti, ir pasimokyti. Įvairiai pateikta informacija, ją kartojant – išlieka ilgiau.

Ypač daug pastangų iš manęs reikalauja „pamokos” pradžia, nes per pirmas sekundes/minutes stengiuosi sudominti dalyku. Siekiu „Aha!”. Labai padeda žaidimai. Nuostabus pavyzdys buvo gaublio ir youtube filmukų derinimas, kai mažieji beda pirštu į gaublį, vyriausias youtube ieško informacijos ir papasakoja ką randa mažiesiems ir man. Pats daug sužinojau. „Pasaulio pažinimas” ar geografija.. Suradom ir didžiausias šalis, ir ilgas upes, ir dykumas..

Kiekviena, kad ir trumpa, pamokėlė yra bent kažkiek naudinga. Net ir kartojimas (kas yra nuobodu). Tik reikia stengtis per daug neužsibrėžti. Vaikai pagal amžių dėmesį laiko labai trumpai. Pas mus eilinė pamokėlė namuose trunka nuo 5 iki 15 mins MAX. Pastebėjau, kad net ir kai vaikas nori toliau mokytis, vėliau supyksta/pavargsta/tampa irzlus ir priekabus. Tokiu atveju, einam žaisti.

Dažnai grįžtam prie jau buvusių temų, jas „pagilinti”. Žmogus mokosi, prie jau esančių žinių „prilipdydamas” naują informaciją (tas pats ir su gebėjimais). Kuo daugiau žmogus mokosi, tuo labiau fiziškai kinta jo smegenų struktūra, „adaptuojasi” prie reikalavimų (neuroplastiškumas). Esmė, kad visas šis procesas vyksta lėtai, todėl dažnos, trumpos, asociatyvios pamokėlės su vis kažkuo naujo – tobulina visą sistemą. Praktiškai „antifragile” sistema. Dozuotas stresas.

Sunkiausia – nevengti sunkumų. Kartais būna temos, kurios nuobodžios ar tikrai sunkios. Vaikas pasirenka „iškalti”. Tokias temas atidedu ir vis primenu. Labai užknisa pačiam, bet be pykčių vis pakartojant, po kurio laiko išmoksta ir juokiasi, kai prisimenam, kaip buvo sunku. Kartais mano teikiami praktiniai pavyzdžiai nevisai suvokiami, tai bandau sukti uodegą. Leidžiu vaikams pajausti, kad ir aš daug ko nežinau, bet galiu sužinoti. Apskritai, nėra gėda leisti vaikui laimėti (jeigu tik sugeba ir stengiasi). Jeigu nesiseka, stengiames identifikuoti – kodėl. Kai jau žinom, taisom. Buvo tikrai sunku išaiškinti, kas tie pirminiai skaičiai. Panašiai ir su neigiamais skaičiais. Tiesa pastebėjimas – penkiametis niekaip nepagauna, kas tas neigiamas skaičius..

Leisdamas laiką su vaiku, mokydamas(-is), gali jį labiau pažinti. Akimirkos kartu – brangios. Stebėti progresą – gera.

Nereikia ir persistengti su mokymu. Aš dirbu, kad sukelčiau smalsumą, kad žinios žavėtų. Genijų neruošiu, ašarų vengiam. Visa kita jeigu nori būti geriausias ar auginti „geriausius” – puiki nuoroda apie reikalingas pastangas https://fs.blog/deliberate-practice-guide/

Ir galiausiai viską reziumuojantis filmukas. Nuostabus.