Stresas

Ar tai būtų artimo žmogaus, ar augintinio, ar turto netektis – žmogus tą išgyvena (gal pavyzdys daugiau netekties, negu streso – bet anyway..). Daugiau ar mažiau. Pats mačiau ir kelis kartus iš arti patyriau gyvenimo neteisybę, kai ištinka force major. Labai sunkiai suserga vaikas, netikėtai žūsta artimas žmogus, sudega artimo namas, dingsta draugo gyvenimo santaupos. Kadangi pačiam (kaip turbūt ir daugeliui) teko išgyventi gana nemažai, kelis kartus stebėjau save, kaip kinta mano mintys. Nebuvau visai patenkintas savo reakcija, elgesiu, požiūriu. Nepatiko mano gynybiniai mechanizmai (kylanti agresija, sumažėjanti empatija, depresyvios mintys, atsirandantis komplikuotas gedulas). Norėjau suprasti, kas su manimi vyksta. Paskaičiau, pamiršau, vėliau – dar paskaičiau (pubmed). Gal ne viską supratau kaip reikia. Bet juk tam blogas ir reikalingas.. Kad galėtum rašyti ką nori. Dalį to, ką atsimenu, pasižymėjau ir parašysiu (citatas išsiverčiu ir išsisaugau Samsung notes apps’e).

Stresas

Charles Darvin (1809-1892) savo knygoje „The origin of species” rašo, kad tik tie organizmai, kurie sugeba adaptuotis prie besikeičiančių aplinkos sąlygų sugeba išgyventi. Jis tikriausiai norėjo pasakyti, kad išgyvenimas – biologinio objekto sąveika su žiauria, žalojančia, stresą keliančia aplinka.

Claude Bernard (1813-1878) sakė, kad organizmo adaptacija prie kintančios aplinkos galima, tik išlaikant nekintančią vidinę terpę (milieu interieur). Walter B. Cannon (1871-1945) pirmasis suformavo detalias idėjas apie atsaką į stresą ir biologinius (fiziologinius) mechanizmus, įtraukiančius hormonus (1932). Jis įvedė ir psichologinį atsako į stresą aspektą, suformuodamas „Fight or Flight” atsako į stresą modelį. Galiausiai, jis pristatė homeostazės sąvoką, remdamasis Bernard’o idėja apie milieu interieur.

Modernaus mokslo apie stresą pradininku laikomas Hans Selye (1907-1982). Jis suformavo „GAS” (general adaptation syndrome) sąvoką ir teoriją (1936). Hans stebėjo, kad ilgalaikis išorinių dirgiklių poveikis vyksta pagal trijų stadijų modelį.

  • Alarm reaction (AR) (aliarmo)
  • Stage of resistance (SR) (atsparumo)
  • Stage of exhaustion (SE) (išsekimo)

Jis šias stadijas aiškino nervų ir hormonų valdomais procesais, vykstančiais kūne. T.y Greita AR stadija įtraukia autonominės simpatinės nervų sistemos atsaką, kuris lemia adrenalino išskyrimu į kraują. Toliau seka lėtesnė SR stadija, kai išskiriamas kortizolis ir kiti kortikosteroidai, keičiantys kūno metabolizmą. Ilgalaikis SR stadijos poveikis (per tikrai ilgą laiką) lems SE stadiją, kai pažeidžiamos kūno sistemos, tokios kaip virškinimo, imuninė ir t.t.

Sutrumpintai: Selye suformavo dvi idėjas.

  • Stresas yra fiziologinis atsakas.
  • Stresas yra nespecifinis kūno atsakas į bet kokį pavojų (threat) ar trūkumą (need), kuris jį veikia.

Deja, šie teiginiai nelabai patiko psichologams, kurie turėjo savų argumentų. 1975 J. W. Mason rašė, „Pakartotinai pastebėta, kad atsakas į bet kokį psichologinį stimulą gali labai smarkiai skirtis, priklausomai nuo individo, kurį jis veikia. Net tą patį individą veikiant kelis kartus – skirsis jo atsakas.” Šitaip bandyta kritikuoti vien tik fiziologinį atsako į stresą paaiškinimą. H. Selye tais pačiais 1975 „atrašė” „Stresą sukeliantis stimulas, gali sukelti skirtingą atsaką, priklausomai nuo jį sąlygojančių veiksnių, kurie jį gali inhibuoti ar skatinti.” Jis savo idėją stengėsi įrodyti ir seniau atliktais laboratoriniais tyrimais. Pvz. gyvūnams atjungus pagumburį nuo smegenų žievės, taip nutraukiant bet kokius emocinius ar psichologinius stimulus, stebėti tokie patys fiziologiniai atsakai į skirtingus dirgiklius.

Kita garsi psichologė S. R. Burchfied rašė, „Mokslinė literatūra, nagrinėjanti gebėjimo adaptuotis į lėtinį stresą praradimą, siūlo mintį, kad negebėjimas prisitaikyti sąlygojamas psichologinių, o ne fiziologinių veiksnių, kaip, kad nurodo H. Selye.” (1979). H. Selye iki pat savo mirties 1982, tikėjo savo atsako į stresą mechanizmu.

1989 metais Reznick „suliejo” šias idėjas ir pasiūlė unifikuotą apibrėžimą – streso ciklą (the cycle of stress). Jį sudaro keturios fazės.

  • Resting ground phase (ramybės fazė)
  • Tension phase (įtampos fazė)
  • Response phase (atsako fazė)
  • Relief phase (atsipalaidavimo fazė)

Kiekvienoje fazėje gali būti vertinami tiek fiziologiniai, tiek psichologiniai komponentai.

Kaip tvarkytis su stresu

Dvi įdomios studijos, nagrinėjančios, kaip kūnas tvarkosi su stresu.

Norvegų eksperimentas: grupė mokslininkų (Ursin ir kiti, 1978 metais), tyrė jaunus Norvegijos armijos kareivėlius, kai jie treniravosi šuolius su parašiutu.. Prieš šokant iš lėktuvo, jie buvo apmokyti ant žemės, šokant nuo 12 metrų bokšto, kritimą stabdant virvėmis.

Gerokai prieš šuolį, buvo matuojama adrenalino, insulino, gliukozės, riebiųjų rūgščių koncentracija kraujyje. Šis kraujo rodiklių dydis buvo laikomas ramybėje normaliai esančiu. Po to kareiviai užlipo į bokštą ir nušoko. Iš karto po šuolio, buvo pakartoti tie patys laboratoriniai tyrimai. Tokie šuoliai vyko 11 dienų, kiekvieną dieną prieš ir po šuolio paimant kraują tyrimams.

Nustatyta, kad pirmų trijų dienų, ypač antros dienos, laboratorinių rodiklių dydžiai padidėjo 2-3 kartus. Nuo ketvirtos dienos – jie pradėjo mažėti, bet nepasiekė pradinio dydžio.

Mokslininkų išvada, buvo ta, kad pakartojant stresą sukeliančią veiklą, organizmas „adaptavosi”, kas dar literatūroje vadinama „vartų” mechanizmu. T.y. „susitvarkant” su psichologiniu stresu prieš šuolį (psichologiniai vartai smegenyse), „sutvarkomi” ir fiziologiniai vartai, kas sąlygoja švelnesnį atsaką į stresą.

Lazarus modelis. Baimė ir pavojus yra stiprūs neigiami dirgikliai. Juos išgyvenant („susitvarkant”), neigiamas stresas virsta teigiama psichologine ir fiziologine reakcija, „atidaromi psichobiologiniai vartai” smegenyse. Deja, nemaža dalis neigiamų dirgiklių yra tokie, kuriuos patiriame pirmą kartą ir neturime galimybės priprasti ir adaptuotis. Būtent apie kas vyksta, kai pirmą kartą susiduriame su stresu ir bando paaiškinti Lazaro (1974) paskirstantis modelis (mechanizmas).

Teigiama, kad stresas (neigiamas dirgiklis) gali būti vertinamas dvejopai:

  • Kaip pavojus
  • Kaip iššūkis

Kai stresas vertinamas kaip pavojus – mes su juo susidūrę pirmą kartą, stipriai reaguojame emociškai. Tik po kurio laiko, mes galime į dirgiklį reaguoti logiškai ir apgalvotai.

Jeigu dirgiklį vertiname, kaip iššūkį, daug trumpesnė emocinė stadija, loginis ir apgalvotas atsakas kur kas stipresnis ir ilgesnis. Normalesnė kūno reakcija, mažiau emocijų, ne toks stiprus fiziologinis atsakas.

Yra ir daugiau, modernesnių studijų, bet šios senienos man gana gražiai ir suprantamai išaiškino psichologinio ir fiziologinio atsako ryšį.

To sum up apie stresą

Tai tėra siauras, ne visai teisingas (mano asmenine nuomone ir suvokimu suformuotas) pablevyzgojimas apie stresą. Svarbu suvokti, kad stresas – ciklinis reikalas ir šis ciklas sugretina psichologinius ir fiziologinius procesus. Tada suvoki, kad toks dažnas dalykas mūsų gyvenime, kaip pvz. ligos – gali būti laikomos, kaip dar viena streso forma. Aha. Priimkim jas visas kaip iššūkį 🙂

Aš asmeniškai, patyręs nekontroliuojamą „gedulą”, po netekties – pradėjau daugiau dirbti su savimi. Netektį, neteisybę, negatyvą – vertinu, kaip iššūkius. Iš esmės. Dažniausiai emocijas išlieju greitai, gal kartais per stipriai. Ir nukreipiu jas į pozityvius dalykus – pajuokauju, ironizuoju, pasipasakoju kitiems, pasijuokiu iš tos smulkmenos, kuri nutiko. Praeina..

Ruošiuosi neigiamam kiekvieną dieną. Ryte suplanuoju dieną, džiaugiuosi savimi, kiek įdomaus ir prasmingo nuveiksiu. Jeigu laukia kažkas nemalonaus, įtempto – stengiuosi akcentuoti kitus dalykus. Maistą, santykius, sveikatą. Vakare – padėkoju sau už dar vieną nuostabią (kad ir ne visada) dieną, kurios metu tiek išmokau, patyriau, išgyvenau (populiariai įvardinkime tai, kaip meditaciją!). Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais..

Pvz. vadovo rėkimą vertinu, kaip jo nekompetenciją ir mano tolerancijos, kantrybės išbandymą. Agresyvaus bei girto jaunuolio prašymą duoti jam parūkyti ir po to sekantį stumtelėjimą gatvėje naktį, vertinu kaip mano emocijų, kantrybės, (ir brandaus vyriškumo :)) išbandymą. Jaunystėje pastoviai vėliausi į kontaktą (esu gana didelis, pilvotas, 107 kg vyrukas), dabar gūžteliu pečiais ir nueinu. Emocijos verda, norisi muštis. Bet jeigu nueini, labai greitai praeina. O jeigu trenktum atgal, net jeigu tik tuo viskas ir baigtųsi – negatyvas velkasi visą dieną (dar ilgai „verda kraujas„). Plius tampi irzlus, jautrus.

Organizmas – mėgsta rutinas. Kelis kartus sėkmingai „susitvarkius” su stresu, adaptuojiesi.

Nesekmė – mokymosi ir tobulėjimo dalis. Negatyvas – tik maža gražios dienos ciklo dalis. Svarbu, kad pozityvių minčių ir emocijų būtų bent tris kartus daugiau negu negatyvių (neigiamus dalykus atsimename ir akcentuojame tris kartus labiau). Atvirumas, paprastumas – sumažina streso kiekį gyvenime ir tampa lengviau gyventi.

Manau, kad ir prarandant savo portfelio dalį – reikės adaptuotis ir vertinti tai, kaip pamoką. Lauksime ateities, žiūrėsim, kaip elgsiuosi.