Žyma: Psichologija

Vaikai, tikslai ir skaičiai

Šis įrašas ilgai kabėjo nebaigtas. Norėjau labiau sistematizuoti, pateikti „moksliškiau”, su nuorodomis į straipsnius ar studijas. Kadangi taip ir neprisiverčiau išpuoselėti, tiesiog paspaudžiau „Publish”. Net nelabai žinojau, ar verta dalintis, nes nėra visai susiję su finansais. Galbūt labiau su mano asmeniniu ir kintančiu požiūriu į mano šeimą, vaikus, jų tikslų ieškojimą ir radimą, motyvacijos skatinimą ir mokymo(si) niuansus. Asmeniška čia informacija, bet gal kam bus įdomu/artima.

Vaikų tikslai

Jaučiu, kad mano vaikai labai greitai auga ir vis dažniau nežinau, kaip su jais elgtis. Ar dažnai konfliktuoju? Taip! Nesu „minkšto” charakterio, esu reiklus sau. Labiausiai erzina nepastovumas. Formuojasi vaikų charakteriai, asmenybės, daugėja socialinių problemų, stebiu, kaip pasikeičia jų prioritetai, norisi prisidėti, bet netapti demonu, kuris nurodinėja ir draudžia jiems malonumus, versdamas daryti nenorimas veikas. Būna ir ginčų, pykčių. Kaip ir didelė dalis suaugusiųjų – noriu savo vaikams gero, todėl kartais sprendimus priimu vietoje jų ir verčiu juos mokytis/groti/tvarkytis/nesipykti ir t.t. Suprantama?!

Anksčiau jau viešai aprašiau, kaip pats suprantu laimę (čia). Kad pinigai = laimė, tai tikrai ne, bet įtakos turi. O ir pinigų, ir laimės daugiau, kai dirbi ir gyveni taip, kaip patinka. Akcentas ties dirbi ir patinka. Dažnai darbas nesusijęs su patinka, nes dirbti nuobodu/sunku/nesinori. Dažnai patinka tai, kas visiškai nesusiję su darbu.

Kad gyventum taip, kaip nori – turi žinoti ko tiksliai nori. Aplink daugybė žmonių, kurie nežino ko nori. Man artimiausių žmonių tarpe tokių apstu. Blaškosi po mokslus, darbus, šalis. Neranda savęs. Atrodo gyvena pertekliuje, bet vis kažko trūksta, irzlūs, pavargę ir depresuoti.

Dažnai (tas artimas) žmogus nori būti „sėkmingas” ir laimingas. Mano nuomonė, čia skirtingi dalykai, bet jaustis „sėkmingu” yra laimės dalis. Puikią santrumpą, kaip būti „sėkmingu” radau Richard St. John’o TED. kalboje (3 minutės).

Aš – laimingas. Ypač paskutiniu metu. Noriu, kad ir mano vaikai tokie būtų. Pastebiu, kad jiems dažnai trūksta motyvacijos. Jie dažnai nežino ko nori. Suprantu, kad jie vis dar nelabai turi tikslų. Juk viskas easy, viskas čia ir dabar pasiekiama. Noriu padėti jiems išsikelti ir sekti tiek artimų, tiek tolimų tikslų.

Daugybė straipsnių, knygų abstrakčiai siūlo siekti savo svajonių, tikslų, norų. O jei pats nežinai, ko nori? Jei būdamas vaiku, bėgai tėvų rodoma kryptimi ir pačiam nereikėjo rinktis? Jeigu asmenybė nėra tvirta ir linkusi eiti lengviausiu keliu, ji ir links ten kur kas pastums ar vėjas nublokš. Nesvarbu kiek tau metų.

Kaip žinoti vaikų norus/tikslus?

Pirma ir svarbiausia taisyklė – neapgaudinėti savęs. Nekopijuot kitų sėkmės/laimės/gyvenimo. Nesistengiu vaikams visą laiką paaiškinti ir pagrįsti, kodėl kažkas nepasisekė, būna tiesiog nepasiseka. Iš nesėkmių galima mokytis. Iš nesėkmių reikia įprasti mokytis.

FAIL = First Attempt In Learning..

Mano (turbūt ir kitų tėvų) vaikams labai trūksta motyvacijos. Kartais bandau ją pagrįsti prognozuodamas ateitį (jeigu nesimokysi – negausi gero darbo) – kas yra nesamonė. Sunku susivaldyti. Kartais skatinu dovana (jeigu perskaitysi iki Kalėdų visas Hario Poterio knygas, gausi naują telefoną (nes seną sudaužė/pametė – šiuo metu neturi, o labai nori)), kas mano nuomone irgi ne visada gerai. Patirti emocijas, siekti, dirbti už dovaną nėra gerai. Lyg ir patys galėtų siekti kažko? Kaip man skatinti daryti tai, kas jiems patinka? Kaip man nustoti juos apgaudinėti, kad jeigu mokysis, gaus gerą darbą? Tikėtina, kad statistiškai patikimai šansų gauti gerą darbą turi tie, kas geri mokosi, bet aš noriu, kad mano vaikai būtų laimingi, o ne turėtų gerą darbą.

Ok, tai pirma užduotis, išsiaiškinti ko tie mano vaikai nori (artimieji ir tolimieji tikslai) ir išmokyti juos surasti/suprasti, ko jie nori (artimiausiu metu). Po to, jų kažkaip siekti.

Instead of focusing on what’s next , let’s get back to what’s first

Nepamenu kur perskaičiau, studijų metu pats rašiau, o dabar savo vaikams (ir draugams, kurie blaškosi) siūlau vesti teigiamų emocijų žurnaliuką. Kaip jau esu rašęs, neigamas emocijas atsimename ilgiau, todėl reikia stengtis, kad būtų kuo daugiau teigiamų (3x). Gyvenimas gali būti kaip siurprizas. Reikia daug bandyti, klysti, rinktis. Net ir niūriausius asmenis teigiamos emocijos anksčiau ar vėliau aplankys. O joms aplankius – galima vienu ar dviem sakiniais užsirašyti su tuo susijusiį veiksmą/įvykį (pvz. iš mano vaikų rašliavos „Po koncerto man draugai plojo, jaučiausi kieta”, „išmokau važiuoti dviračiu be papildomų ratukų, užaugau”, „Mama apsiverkė iš džiaugsmo, kai jai padarėm vaisių ir uogų kokteilį jos dienos proga, buvo labai šilta širdelėje”, „Tėtis nufotografavo ir pagyrė mano piešinį”) ir kt..

Kartais per dieną mano vaikai užsirašo po kelis sakinukus, o kartais per mėnesį nieko. Pradžioje pasiūliau sąlygą, kad būtų aprašyas veiksmas sukėlęs teigiamas emocijas ir jeigu sugeba, – jausmas ar žodis, – apibūdinantis emociją, nors detaliau aprašo tik vyriausias vaikas, kitiems reikia padėti. Tradicija namuose jau beveik du metus. Tiesa kas keli mėnesiai reikia priminti.. Vyresnysis rašo pats, mažiems reikia padėti. kartais pakanka paklausti, ar kažką šiandien užrašom, tada jie puola pasakoti..

You like what you do, or you don’t. The end.

Vienintelis dalykas, ką pastebėjau – tai, kad kuo įvairesnė ir neįprastesnė veikla, tuo dažniau užsirašo. Kartais pakanka sekmadienio blynų su šeima, o kartais reikia maudynių užsienyje.

Nevengiame aptarti ir nesėkmių. Kuo dažniau klysta ar neskausmingai nusivilia, tuo geriau supranta, kas teikia teigiamas emocijas, tačiau nesėkmių neužrašinėjame, jas žodžiu analizuojame ir padarę išvadas užmirštame, nors labai jau norėtųsi priminti (pvz. „Nulipk nuo sofos, nes vėl sudaužysi puodelį”, „Pameni, kaip verkei, kai neišmokai eilėraščio ir prieš klasę buvo gėda”..). Kartais klystu, akcentuoju neigiamas emocijas. Vaikai būna pyksta, atstumia, kartais bando gintis. Bet juk aš nenorėjau pulti..

Įprastai, mes galime prisiminti tik kelis epizodus, kai jautėmės gerai. Žurnaliuko vertė ta, kad galima susistematizuoti. Kokių veiksmų metu, su kokiais žmonėmis ir t.t. Plius, kai vaikai jaučiasi blogai, po nesėkmių, pavartom ir paskaitom – prisimename teigiamas emocijas. Labai aiškiai pastebim, kad daiktai retai sukelia tas emocijas, kurios užrašomos. Veikiau su naujais daiktais susiję potyriai, įgūdžiai. Gal kai paaugs, bus dar kitaip. Panašus sprendimas padėjo mano giminaičiui mesti nepatinkantį darbą ir visiškai keisti sritį. Labai jaučiasi, kad mano vyriausias vaikas daug teigiamų emocijų patiria mene. Muzikuodamas, piešdamas (dar ir sekasi). Antroje vietoje – žaidimai su draugais, trečioje – poilsis su šeima. Buitis ir kasdienybė – nei kart nesukėlė teigiamų emocijų 🙂 Todėl nelabai svarbu ar prabangus būstas, ar naujas automobilis, ar didelis televizorius.. Mano vaikams dėl šių dalykų nei karto nekilo teigiamos emocijos..

Dar savo vyresniąjam vaikui siūliau vesti idėjų žurnaliuką (telefone). Kilo mintis kaip kažką išspręsti? Kažkas labai nepatiko, keistum? Užrašyk. Dienoraščio rašyti dar nenori, gal anksti, laikui bėgant įkalbėsiu. Idėjas užrašinėja į Google calendar.

Šiaip būtų vertinga ir man (nors aš ir taip dažnai užrašau emocijas, mintis, darbus ir idėjas dienoraštyje/dienotvarkėje).. Mano bėda – beveik nieko nedarau, ką užrašau.. Tokie reikalai, kaip kad: „Žiauriai užknisa LinkedIn paieška ir sugalvojai, kaip automatizuoti?”, „Nesinori kiekvieną dieną pildyti tų pačių formų rankomis (gal jau verta parašyti tas word vba makrokomandas)?”, „Kodėl autoservisas negali atsiųsti SMS, kai sutvarko automobilį, vis bando skambinti..?”, „Kodėl gmail vis dar nėra galimybės sukurti katalogų grupuoti naujai ateinantiems laiškams pagal siuntėjo adresą ar filtrą?” Etc. etc. Didelė dalis tokių idėjų bevertės ir niekad nebus įgyvendintos, bet dalis – gali tapti antru pajamų šaltiniu, verslo idėja ar patarimu. Esmė, kad šios idėjas parodo, kas pastoviai sukasi mintyse. Padeda suprasti, kas patinka/nepatinka, ko nori. Vyresnysis vaikas prirašęs tiek visko, kad per filmus tokios fantastikos neparodo 🙂

Kai kalbam apie tikslus ir norus, smagu per ilgesnį laiką suprasti vaikų asmenybės tipus. Vienur stabdai, kitur stumi. Kaip kas dieną kartu leidžiant laiką vaikai keičiasi ir atsiskleidžia.

The shortest route to the good life involves building the confidence that you can live happily within your means

Po Bronson

Kaip siekti tikslų (kaip mokytis)

Leisdamas laiką, su savo vaikais (kaip esu rašęs, su kiekvienu – stengiuosi praleisti bent po 20 minučių laiko), tuo laiku nesimokom, nebent to nori vaikas, todėl bandau sudominti, sukelti nuostabą ir smalsumą. Išsikeliam ir susidėliojam tikslus, susidarom planą, kaip jų siekti. Kai smalsu, įdomu, nuostabu, malonu – kyla motyvacija. Kai yra motyvacija, galima dirbti. Nori būti muzikos mokytoju – reikia pačiam išmokti groti. Nori daug keliauti – pradžioje išmok pasaulio šalis..

Man labai patinka angliškas žodis „grit„. Tiesioginio vetimo nesugalvoju, bet kažkas panašaus į mental ištvermę. Pats labai vertinu šią savybę, stengiuosi ugdyti vaikuose. Deja sunkiai dirbti dažnai nėra malonu, sunku jaustis gerai, kol dirbama, bet pabaigus – smagu. Abu su žmona labai stengiamės girti ir džiaugtis baigtais vaikų darbais. Už pusę piešinio ar nepilnai sutvarkytą kambarį daug pagyrų nebus. Vaikai žino, kad labai vertiname jų indėlį į buitį, ypač jeigu savo noru kažką padaro. Kartais ima pyktis, kai pvz. persodina gėles žiemą, ar mano baltus marškinius išplauna su dantų pasta, bet irzliai aiškinu gyvenimo tiesas, tik padėkojęs už baigtą darbą.

By three methods we may learn wisdom: First, by reflection, which is noblest; Second, by imitation, which is easiest; and third by experience, which is the bitterest.

Confucius

Mano nuomone, labai svarbu vaikui pabrėžti, kad svarbiausia lygintis su savimi, koks buvai vakar, o ne su kažkuo kitu – šiandien. Gebėjimai, žinios – auga eksponentiškai, kai nuosekliai juos tobulini.

Man patinka ir pačiam, ir vaikams siūlau taikyti Pareto taisyklę. 80% rezultato, 20% pastangų. Nereikia to suprasti labai jau paraidžiui (ar paskaičiui), bet nevisada reikalingos maksimalios pastangos, nes tobulumui ribų nėra, o ar tikrai reikia tobulai susitvarkyti žaislus? Rūbus? Desktop’ą? Ruošti namų darbus, laikyti egzaminus? Svarbu vaikui leisti suprasti, kad nereikia darbų daryti atmestinai, reikia tiesiog kai nereikia, nesiekti maksimalaus rezultato (kartais geriausia – „Good enough”), pvz. praktinis pavyzdys: jeigu reikia nupiešti klientui įmonės logotipą, nebūtina per 1h piešti vieną tobulą, kartais geriau pasiūlyti 4 nepilnai pabaigtus (kas gali būti vertingiau/protingiau/lanksčiau), jis pasirinks vieną labiausiai patikusį, kurį vėliau ir pabaigsi.

Kai mokausi su vaikais, labai stengiuosi nesukelti neapykantos dalykui, kurį mokausi. Ar tikrai visi mėgom matematiką mokykloje? Daliai, tai buvo visiška nesąmonė ir košmaras. Man nelabai patiko, bet turėjau puikią mokytoją, kuri stengėsi sudominti. O va mano žmona nekentė, nesuprato, todėl viską išmokdavo mintinai. Meilės matematikai nėra ir dabar. Siekiu, kad vaikai norėtų mokytis. Naudojuosi tokiais nuostabiais resursais, kaip Zearn, Beast Academy, Third Space Learning ar Khan Academy Kids.

Mokymosi metu, labai akcentuoju, kad vis po truputį pridedant žinių, gebėjimų prie jau esamų – vyksta augimas. Vaikai (ir ne tik) labai mėgsta realius pavyzdžius, kaip kažkas veikia. Geriausiai tokie – kurie veikė, kai pats mokiausi, net su mano ribota motyvacija. Nesitikiu, kad mano vaikas viską supras iš pirmo karto. Dažnai kartojam tą patį, tik stengiuosi turinį pateikti skirtingai – kalba, vizualiai (žaidimai). Pvz. Daugybos/dalybos mokėmės perrašinėdami lenteles su pagaliukais, po to su skaičiais, po to garsiai kartodami, ir praktiškai – su degtukais žaisdami parduotuvę. 10 dėžučių pakako ir pažaisti, ir pasimokyti. Įvairiai pateikta informacija, ją kartojant – išlieka ilgiau.

Atmintis

Ypač daug pastangų iš manęs reikalauja „pamokos” pradžia, nes per pirmas sekundes/minutes stengiuosi sudominti dalyku. Siekiu „Aha!”. Labai padeda žaidimai. Nuostabus pavyzdys buvo gaublio ir youtube filmukų derinimas, kai mažieji beda pirštu į gaublį, vyriausias youtube ieško informacijos ir papasakoja ką randa mažiesiems ir man. Pats daug sužinojau. „Pasaulio pažinimas” ar geografija.. Suradom ir didžiausias šalis, ir ilgas upes, ir dykumas..

Kiekviena, kad ir trumpa, pamokėlė yra bent kažkiek naudinga. Net ir kartojimas (kas yra nuobodu). Tik reikia stengtis per daug neužsibrėžti. Vaikai pagal amžių dėmesį laiko labai trumpai. Pas mus eilinė pamokėlė namuose trunka nuo 5 iki 15 mins MAX. Pastebėjau, kad net ir kai vaikas nori toliau mokytis, vėliau supyksta/pavargsta/tampa irzlus ir priekabus. Tokiu atveju, einam žaisti.

Dažnai grįžtam prie jau buvusių temų, jas „pagilinti”. Žmogus mokosi, prie jau esančių žinių „prilipdydamas” naują informaciją (tas pats ir su gebėjimais). Kuo daugiau žmogus mokosi, tuo labiau fiziškai kinta jo smegenų struktūra, „adaptuojasi” prie reikalavimų (neuroplastiškumas). Esmė, kad visas šis procesas vyksta lėtai, todėl dažnos, trumpos, asociatyvios pamokėlės su vis kažkuo naujo – tobulina visą sistemą. Praktiškai „antifragile” sistema. Dozuotas stresas.

Sunkiausia – nevengti sunkumų. Kartais būna temos, kurios nuobodžios ar tikrai sunkios. Vaikas pasirenka „iškalti”. Tokias temas atidedu ir vis primenu. Labai užknisa pačiam, bet be pykčių vis pakartojant, po kurio laiko išmoksta ir juokiasi, kai prisimenam, kaip buvo sunku. Kartais mano teikiami praktiniai pavyzdžiai nevisai suvokiami, tai bandau sukti uodegą. Leidžiu vaikams pajausti, kad ir aš daug ko nežinau, bet galiu sužinoti. Apskritai, nėra gėda leisti vaikui laimėti (jeigu tik sugeba ir stengiasi). Jeigu nesiseka, stengiames identifikuoti – kodėl. Kai jau žinom, taisom. Buvo tikrai sunku išaiškinti, kas tie pirminiai skaičiai. Panašiai ir su neigiamais skaičiais. Tiesa pastebėjimas – penkiametis niekaip nepagauna, kas tas neigiamas skaičius..

Leisdamas laiką su vaiku, mokydamas(-is), gali jį labiau pažinti. Akimirkos kartu – brangios. Stebėti progresą – gera.

Nereikia ir persistengti su mokymu. Aš dirbu, kad sukelčiau smalsumą, kad žinios žavėtų. Genijų neruošiu, ašarų vengiam. Visa kita jeigu nori būti geriausias ar auginti „geriausius” – puiki nuoroda apie reikalingas pastangas https://fs.blog/deliberate-practice-guide/

Ir galiausiai viską reziumuojantis filmukas. Nuostabus.

Paskelbta: | Autorius: Giem 4

Portfelio sudarymo strategija #2

Nemažai skaičiau paskutinį mėnesį. Tikrai kilo daug minčių. Norėčiau ir Jūsų smegenims padėti kiek paskaičiuoti.

P.S. Jeigu esi kietas matematikas ar ekonomistas, tikėtina, kad praktiškai nieko naujo nerasi.

Visai (ne)apgaulingas klausimas #1.

Įsivaizduokime, kad pirmais metais mūsų portfelis pabrango 10%, o kitais atpigo 10%. Kokia galutinė mūsų portfelio vertė?

Skaičiuojam:

  • Pirmais metais turim 100 eurų, pridedam 10% = 110 eurų;
  • Antrais metais turim 110 eurų, atimam 10% = 99 eurai.

Išvada? Kad praėjus dviems metams, praradom pinigus. Nors abiem atvejais pokytis atrodo, kad buvo vienodo dydžio. Svarbu tai suprasti.

Teisingas ir kitas variantas, jeigu pradžioje prarandam 10%, o po to uždirbam. Vistiek lieka tik 99 eurai.

Visai (ne)apgaulingas klausimas #2

Pirmais metais mūsų investicinis portfelis praranda 50% vertės, antrais – uždirba net 100%. Kiek turėsim pinigų?

  • Pirmais metais turim 100 eurų, prarandam 50% = 50 eurų;
  • Antrais metais turim 50 eurų, pridedam 100% = 100 eurų.

Išvada? Praėjus dviems metams, turim tiek pat, kiek turėjom.

Jeigu prarandi pusę pinigų, reikia likutį padvigubinti, kad turėtum kiek turėjai.

Kaip jums atrodo, ar prarasti 50% ir uždirbti 100% yra visada vienoda tikimybė/galimybė?

Išvada: ilguoju periodu, labiau verta kiek įmanoma sumažinti praradimus (kas yra labai priimtina ir mano asmenybei, sunkiau valdyčiau emocijas didelių praradimų atveju)

Visai (ne)apgaulingas klausimas #3

Vienu atveju mes du metus iš eilės uždirbame po 25%. Kitu atveju pirmus metus uždirbame 50%, o antrus – neuždirbame nieko. Kuri situacija mums naudingesnė?

Pirma situacija: Pirmi metai 100 + 25% = 125; Antri metai 125 + 25% = 156 eurai.

Antra situacija: Pirmi metai 100 + 50% = 150; Antri metai 150 + 0% = 150

Išvada? Stabilus nedidelis augimas, dažnai yra geriau negu rizikinga, smarkiai kintanti grąža. Gerai, jeigu pasiseks. Bet ar norim savo gyvenimo santaupas palikti sėkmei?

Kol kas nepulkite komentuoti, kad viską jau mokykloje žinojot. Skaitykit toliau.

Pažaiskim

Pirmas žaidimas:

Turim savo pinigus (pvz. savo investicinį portfelį) – 100 eurų. Metam monetą. Jeigu skaičius – laimit 50% statymo, jeigu herbas – pralošiat 40% statymo. Sutinkat?

Minia šaukia: Tik idiotas nesutiks! Gi tikimybė laimėti ar pralaimėti tokia pati, t.y. 1/2 – 50%. O laimėjimas ir pralaimėjimas skiriasi net 10%.

Rezultatų lentelė po 1 žaidimo

Atrodo fantastika. Vidutiniškai turime (150+60)/2 = 105 eurus po 1 žaidimo.

Antras žaidimas:

Tos pačios taisyklės. Bet žaidžiame kol aš pasakysiu, kad sustojam. Sutinkat?

Minia vėl šaukia: Tik idiotas nesutiks! Gi tikimybė laimėti ar pralaimėti tokia pati, t.y. 1/2. O laimėjimas ir pralaimėjimas skiriasi net 10%. Pats rodei, kad vidutiniškai po žaidimo turėsim 105 eurus !!! Imk mano pinigus!

Rezultatų lentelė po 2 žaidimų.

Jau po 2 žaidimų, tikimybė, kad Jūs turėsit daugiau negu pradinį portfelį – tik 25%. O, kad pralošit pinigus – 75%. Kame reikalas? Įsivaizduokime, kad čia buvo Jūsų šeimos investicinis portfelis. Nejauku? Kai skaičiau, man buvo nejauku. Nes ne iš karto supratau, kodėl čia taip..

Paskaičiuokim vidutinį laimėjimą: (225+90+90+36)/4 = 110,25 eurai vienam žaidimui. Čia aritmetinis vidurkis. Bet tikimybė vienam žaidžiančiam turėti pliusą tik – 25%. Kažkas nesusideda. Juk metant monetą laimim net 50% kartų, o pelnas didesnis nei galimas pralaimėjimas.

Tarkim, kad tikimybė, kad iškris herbas ir skaičius visiškai vienoda, = 50%.

Tikimybė laimėti 150 (+50%) yra 50%, laimėti 60 (-40%) irgi 50%

Pristatau – geometrinį vidurkį.

Geometric Mean Return Formula
Geometrinio vidurkio formulė. Excel formulė – GEOMEAN(a;b;..;n)

n – periodų (metimų, žaidimų, metų) skaičius, r – grąža.

Šiuo atveju geometrinis vidurkis = √((1+50%)*(1+(-40%)))= √(1,5*0,6) ≈ 0,95

Spėkit, kas bus jeigu toliau mėtysime monetą ir kiekvieną kartą žaisime iš visų pinigų? Kiekvieno metimo rezultatas artės prie geometrinio vidurkio, t.y. galimi laimėjimai pasiskirstys aplink geometrinį vidurkį.

Žaidžiam 20 kartų. Galimų laimėjimų pasiskirstymas. Paaiškinimas, kaip suskaičiuojama – žemiau.
Laimėjimų pasiskirstymas grafiškai, po 20 žaidimų.

Aritmetinis vidurkis išlieka teigiamas, bet geometrinis (tas, kuris šiuo atveju pritaikomas realybėje) po 20 metimų bus ≈ 0,95^20 ≈ 0,35. Tai reiškia, labiausiai tikėtina, kad po 20 metimų, būsite praradę ~ 65% pinigų.

Laimėjimai pasiskirsto panašiai į abi puses, logaritminės kreivės principu. Kadangi geometrinis vidurkis visada mažesnis už aritmetinį, didžioji dalis pralošia, mažoji dalis laimi. Bet laimėjimai dideli.

Investuojant – kiekviena diena (ar kitas laikotarpis, pvz. metai) – naujas „metimas”. Ilguoju laikotarpiu, akcijos, obligacijos generuoja grąžą – tikimybė „laimėti” didesnė, negu pralaimėti. Tam, kad ilguoju laiku turėtume teigiamą investicijos (kaip ir žaisto žaidimo) grąžą, geometrinis laikotarpių grąžos vidurkis turi būti daugiau negu 1.

Kas nesuprato/neįsitikino – siūlau pažaisti Excelyje.

Trečias žaidimas:

Statymas tik po 100 eurų, t.y. kiekvieno žaidimo metu – žaidžiama iš 100 eurų. Viso turim 10 000 eurų (pvz. paveldėjom portfelį). Tikymybė laimėti ir pralaimėti tokia pati. Laimėjimo ir pralaimėjimo dydis toks pat (+50% ir -40%). Žaidžiam?

Minia tyli. Juk praeitame žaidime viską parodei.. Vėl bandai apgauti?

Kadangi vėl kartojame panašų žaidimą, Jūs turite būti atsargūs. Tačiau šiame žaidime, laimėjimas ar pralaimėjimas neperkeliamas į kitą žaidimą. Nes žaidžiame ne iš visų pinigų. T.y. Jeigu laimėjai, nestatai viso laimėjimo (150 eurų), o tik 100 eurų. Laimėjimai ir pralaimėjimai sumuojasi.

Kada žaidime laimejimai ar pralaimėjimai pridedami/atimami – reikia pasikliauti aritmetiniu vidurkiu. Šį žaidimą žaisti apsimoka. Aritmetinis laimėjimo vidurkis yra +5 eurai per žaidimą. Šis žaidimas yra tas, apie kurį Jūs iš pat pradžių pagalvojote, kai siūliau žaisti #2 žaidimą..

Išvada: Kai laimėjimas/pralaimėjimas pridedamas arba atimamas – skaičiuojant galimą grąžą reikia pasikliauti aritmetiniu vidurkiu, kai dauginamas – geometriniu vidurkiu.

Primenu: Geometrinis vidurkis visada yra mažesnis už aritmetinį.

Antro ir trečio žaidimo esminis skirtumas – statomos sumos skirtumas. Pasimuliuokit Excelyje.

Išvada: Svarbu investuojant – nesudėti visų kiaušinių į vieną krepšį.

Ketvirtas žaidimas:

Taisyklės, kaip #2 žaidimo (to, kur žaisti neapsimoka), aš pasakau, kada baigiam žaisti, Jūs tik pasirenkate statymo dydį (Pvz. 5% turimų pinigų, arba 100%). Žaidžiam?

Minia galvoja..

Šis žaidimas labai panašus į #2. Bet yra kažkas, kas panašu ir į #3. Ar įmanoma išvengti #2 žaidimo neigiamo (<1) geometrinio vidurkio ir siekti teigiamo aritmetinio (>1)? Pasirodo taip.

Statykite <50% turimų pinigų, ir turėsite teigiamą geometrinį vidurkį. Statykite 25% ir tikimybė laimėti bus pati didžiausia.

Optimaliausias statymo dydis nustatomas pasitelkiant Kelly kriterijų (yra keli būdai suskaičiuoti).

Kelly kriterijus (Statymo %) = pW/pL – (1 – pW)/A,

Kai pW tikimybė laimėti (0,5), A laimėjimas (+50%) ir pL pralaimėjimas (-40%)

Statymo % = 0,5/0,4-(1-0,5)/0,5 = 25%

Statant 25% turimų pinigų ir nesikeičiant žaidimo sąlygoms, pasiekiamas didžiausias geometrinis vidurkis = 1,006231.

Išvada: Statymo dydis keičia ilgalaikę grąžą.

Statant 25% – kuo ilgiau žaisim, tuo daugiau šansų, kad turėsim pelno.

Svarbu investuojant: norint bent kiek prognozuojamų rezultatų, reiktų riboti rizikingų investicijų dalį.

P.S. Kelly – turi ir nemažai minusų. Bet esmę parodo. Labai faina ir gana supaprastinta paskaita, ką sudomino Kelly kriterijus, rekomenduoju.

E. Thorp straipsnis – kas jau stipriau supranta matematiką (man per daug high end). Dar viena „high end” straipsnis-knyga.

Penktas žaidimas:

Taisyklės kaip #4 žaidimo, tik žaidžiam dviem monetom.

Jeigu su viena žaisti darant dalinius statymus apsimoka – turėtų apsimokėti ir su dviem, taip? Tikrai taip.

Geriausias rezultatas – naudotis #4 žaidimo rezultatais. Kiekvienam žaidimui – 25% pinigų (t.y. iš viso, per du žaidimus bus statoma 50%).

Papildomai rezultatus pagerins ir abiejų žaidimų pinigų „dalijimasis”. T.y. viename laimėjus, kitame pralaimėjus – perkelti pinigus iš laimėjusio, pralaimėjusiam (portfelio rebalansavimas).

Geometrinis tokio žaidimo vidurkis = pirmo metimo geometrinis vidurkis * antro žaidimo geometrinis vidurkis = 1,0125.

Išvada: Kuo daugiau vienas nuo kito nepriklausomų”žaidimų” vyksta tuo pačiu metu, tuo labiau geometrinis vidurkis artėja prie aritmetinio (praktikoje – svarbu nesusipainioti. Pavyzdys neveiks su dviem koreliuojančiais ETF, kad ir pvz. IWDA su VWCE), kai yra aukšta koreliacija – „nauda” žaisti kelis vienu metu vykstančius „žaidimus” mažėja. Juk brangstant IWDA, tikėtina, kad brangs ir VWCE (ir atvirkščiai), – nebus vienas nuo kito nepriklausomi žaidimai. Todėl verta pasidomėti, kokios turto klasės viena su kita koreliuoja priešingai (neigiama koreliacija).

Svarbu investuojant: šio žaidimo pavyzdžiu pagrįsta skirtingų, nekoreliuojančių turto klasių sukuriama mažesnė rizika, bei portfelio rebalansavimo nauda.

Nepaisant galimų matematinių modelių, svarbu suprasti, kad visada yra didelė rizika prarasti pinigus.

Nėra tikrai saugių priemonių

„It’s not supposed to be easy. Anyone who finds it easy is stupid.”

Charlie Munger

Aštuoniasdešimt septyni procentai Fortune 500 kompanijų, kurios buvo reitinge 1955 metais, šiuo metu neegzistuoja.

S&P 500 indekso kompanijos pastoviai keičiasi..

Nemaža dalis investuotojų galvoja, kad pačios didžiausios kompanijos = pačios stabiliausios. Jie galvoja klaidingai.

table 1 companies exiting and entering_smaller454
table 3 different top 12_smaller702

Dar jeigu suprasime, kad praktiškai VISOS USA akcijų rinkos augimą sudarė apie 4% kompanijų augimas.. Ir, kad 58% USA kompanijų akcijų neduoda didesnės grąžos negu USA obligacijos (ilgu periodu).. Siūlau pasiskaityti šį PDF.

Beje, obligacijos irgi nėra saugios. Pasižiūrėkite wikipedia, kiek valstybių bankrutavo arba „nurašė” savo skolas. Tokiu atveju, obligacijos tikriausiai tiesiog „išnyksta”.

Tai darom – Buy & hold.

Tikrai? Tik BUY and HOLD? Akcijų ir obligacijų?

Mano visiškai nekompetetinga nuomone – Tikrai taip. Tik ne pavienių kompanijų ar obligacijų, apie kurias nieko nežinom (o jeigu žinom, tai tikriausiai vistiek ne buy and hold iki gyvenimo galo, o aktyviai sekam ir domimės), o indekso ETF, kurį kažkas prižiūri. Išmeta vienas kompanijas (kurios bankrutuoja ar yra sujungiamos), įtraukia kitas. Taip automatiškai rebalansuojam ir diversifikuojam savo portfelį, vienu metu žaidžiam „daugiau” žaidimų, artėjam nuo geometrinio iki aritmetinio tikėtinos vidutinės grąžos vidurkio.

Dar, visada lieka žemė ir auksas. Žemę išlaikyti gali būti brangu, nes pvz. keistis mokesčiai. O auksas – nekuria pridėtinės vertės. Bet juk diversifikuoti galima..

Mano ateities portfelis

Kuo labiau skaitau, tuo labiau suprantu, kad įvairūs backtest – mažai ko verti prognozuoti ateities grąžą. Bet vertinti tam tikro potencialią portfelio elgseną įvairiomis situacijomis – galima.

Kadangi iš visų biržose prekiaujamų turto klasių, istoriškai akcijos duoda didžiausią pelną, jos turi būti mano portfelyje. Deja, individualios akcijos – turi per didelę riziką. Pavienės USA akcijos Sharpe rodiklis ~0,28 (skaičiuojant nuo 1940 metų). Šią riziką sumažina daugelio akcijų ETF, (STDEV sumažėja nuo ~30% už pavienę akciją iki ~16% už S&P 500 ETF)..

Pasirinkimas #1 – VWCE (didelis, platus akcijų ETF, istorinis volatility ~12%)

Norime toliau išlaikyti kiek įmanoma didesnį portfelio pajamingumą, bet sumažinti riziką. Tam mums reikia priešingą koreliaciją turinčios turto klasės, kuri irgi būtų pakankamai pajaminga per ilgą laiką. Panašu, kad geriausias pasirinkimas – ilgalaikės obligacijos. Dažniausiai neigiama koreliacija su akcijomis. Pakankamas pelnas per ilgą laiką.

Pasirinkimas #2 – IS04 (ilgalaikės USA obligacijos, istorinis volatility ~10,5%)

Auksas mažai koreliuoja tiek su akcijomis, tiek su obligacijomis (ilgalaikė koreliacija arti 0 viskam). Dar auksas turi nemažą pajamingumą per paskutinius 50 metų. Aukso grąža mažesnė negu akcijų, bet didesnė negu ilgalaikių obligacijų.

Pasirinkimas #3 – 8PSG (fizinio aukso ETC, su mažu TER)

Dabar išlieka tik klausimas, kaip „maišyti” šiuos tris vienas su kitu nelabai koreliuojančius komponentus, kad išlaikyti tiek pakankamą grąžą, tiek mažą bendrą portfelio volatility.

Kadangi istoriškai, šios trys turto klasės ir sukūrė didžiausią grąžą, man asmeniškai svarbiausia išlaikyti mažą portfelio svyravimą. Vienintelis dalykas ko aš nenoriu – prarasti didelės portfelio dalies ir negalėti nieko padaryti. Gera žinia ta, kad krizės užsitęsia. Todėl pakankamai greitai reaguojant, galima turėti tik ribotą nuostolį (aišku taip sumažinama ir potencialaus didesnio pelno galimybė).

Grąžos ir rizikos vertinimui dažnai naudojamas Sharpe rodiklis. Didžiausias jo pliusas – paprastumas.

Kiekvieną mėnesį skaiciuosiu ir stebėsiu savo trijų pasirinkimų grąžą ir volatility (STDEV), skaičiuosiu portfelio Sharpe rodiklį. Jau pasidariau Excel lentelę, patestavau kelis mėnesius atgal. Pagal Kelly kriterijų skaičiuosiu, kokiu santykiu, labiausiai apsimoka „statyti” artimiausiu metu – t.y. kada turėsiu didžiausią bendrą portfelio grąžą ir mažiausią bendrą portfelio volatility. Stebėjimus fiksuosiu. Jeigu teorija veiks – pritaikysiu praktikoje. Jaučia dūšia, kad veiks. Gana smarkiai ribosiu savo galimą pelną esant tik augimui, bet gana gerai apsisaugosiu nuo didesnių nuostolių.

Portfoliovisualizer rodo, kad vien tik laikant visų trijų komponentų po 33% ir juos rebalansuojant, volatility sumažinamas kartais. O ir nuostoliai lyginant su S&P 500 nėra tokie dideli (po 2000). Žiūrint atgal nuo 1972 – labai didelis skirtumas, net nepadorus. Bet aš nedarau tokio didelio backtest, nes netikiu, kad dabar yra tokios pat sąlygos investuoti, kaip 1972-1999. Dabar juk viskas kitaip, rizika kitokia, informacija keičiamasi daug greičiau, nieko nepriprognozuosi. 1972 toks veikėjas kaip aš, net nebūtų turėjęs galimybės investuoti.. Man svarbiausia – mažesnė rizika, su pakankama grąža (didesne negu terminuotas indėlis).

Papildomas pasiskaitymas..

Apie tikimybes (Autorius – puikus, daug skaičiau jo kitų pasisakymų. Atsisiunčiau kelias knygas, tikrai visas skaitysiu) https://medium.com/incerto/the-logic-of-risk-taking-107bf41029d3

Ergodicity tyrėjas: https://www.nature.com/articles/s41567-019-0732-0 Naujas straipsnis, visiškai naujas požiūris į ekonomiką.

Truputis supaprastintai apie ergodicity (pavyzdys apie monetų mėtymą): http://squidarth.com/math/2018/11/27/ergodicity.html ir grafinės iliustracijos http://squidarth.com/math/2019/04/13/ergodicity-animated.html

Kelly kriterijus: https:;//en.wikipedia.org/wiki/Kelly_criterion

Plačiau pastudijuoti: https://www.math.ust.hk/~maykwok/courses/ma362/Topic2.pdf

Pats Sharpe apie portfelio struktūrą: https://web.stanford.edu/~wfsharpe/mia/rr/mia_rr5.htm#two

Pačio Sharpe blogas: https://web.stanford.edu/~wfsharpe/

Puikus puslapis, didžioji dalis minčių iš jo. https://breakingthemarket.com/stochastic-efficiency-is-real-and-its-spectacular/

Na, man daug kas čia buvo nauja. Jaučiuosi – truputį daugiau žinantis ir suprantantis, bet kilo dar daugiau klausimų. Tikiuosi, kam nors buvo naudinga.

Paskelbta: | Autorius: Giem 17

Stresas

Ar tai būtų artimo žmogaus, ar augintinio, ar turto netektis – žmogus tą išgyvena (gal pavyzdys daugiau netekties, negu streso – bet anyway..). Daugiau ar mažiau. Pats mačiau ir kelis kartus iš arti patyriau gyvenimo neteisybę, kai ištinka force major. Labai sunkiai suserga vaikas, netikėtai žūsta artimas žmogus, sudega artimo namas, dingsta draugo gyvenimo santaupos. Kadangi pačiam (kaip turbūt ir daugeliui) teko išgyventi gana nemažai, kelis kartus stebėjau save, kaip kinta mano mintys. Nebuvau visai patenkintas savo reakcija, elgesiu, požiūriu. Nepatiko mano gynybiniai mechanizmai (kylanti agresija, sumažėjanti empatija, depresyvios mintys, atsirandantis komplikuotas gedulas). Norėjau suprasti, kas su manimi vyksta. Paskaičiau, pamiršau, vėliau – dar paskaičiau (pubmed). Gal ne viską supratau kaip reikia. Bet juk tam blogas ir reikalingas.. Kad galėtum rašyti ką nori. Dalį to, ką atsimenu, pasižymėjau ir parašysiu (citatas išsiverčiu ir išsisaugau Samsung notes apps’e).

Stresas

Charles Darvin (1809-1892) savo knygoje „The origin of species” rašo, kad tik tie organizmai, kurie sugeba adaptuotis prie besikeičiančių aplinkos sąlygų sugeba išgyventi. Jis tikriausiai norėjo pasakyti, kad išgyvenimas – biologinio objekto sąveika su žiauria, žalojančia, stresą keliančia aplinka.

Claude Bernard (1813-1878) sakė, kad organizmo adaptacija prie kintančios aplinkos galima, tik išlaikant nekintančią vidinę terpę (milieu interieur). Walter B. Cannon (1871-1945) pirmasis suformavo detalias idėjas apie atsaką į stresą ir biologinius (fiziologinius) mechanizmus, įtraukiančius hormonus (1932). Jis įvedė ir psichologinį atsako į stresą aspektą, suformuodamas „Fight or Flight” atsako į stresą modelį. Galiausiai, jis pristatė homeostazės sąvoką, remdamasis Bernard’o idėja apie milieu interieur.

Modernaus mokslo apie stresą pradininku laikomas Hans Selye (1907-1982). Jis suformavo „GAS” (general adaptation syndrome) sąvoką ir teoriją (1936). Hans stebėjo, kad ilgalaikis išorinių dirgiklių poveikis vyksta pagal trijų stadijų modelį.

  • Alarm reaction (AR) (aliarmo)
  • Stage of resistance (SR) (atsparumo)
  • Stage of exhaustion (SE) (išsekimo)

Jis šias stadijas aiškino nervų ir hormonų valdomais procesais, vykstančiais kūne. T.y Greita AR stadija įtraukia autonominės simpatinės nervų sistemos atsaką, kuris lemia adrenalino išskyrimu į kraują. Toliau seka lėtesnė SR stadija, kai išskiriamas kortizolis ir kiti kortikosteroidai, keičiantys kūno metabolizmą. Ilgalaikis SR stadijos poveikis (per tikrai ilgą laiką) lems SE stadiją, kai pažeidžiamos kūno sistemos, tokios kaip virškinimo, imuninė ir t.t.

Sutrumpintai: Selye suformavo dvi idėjas.

  • Stresas yra fiziologinis atsakas.
  • Stresas yra nespecifinis kūno atsakas į bet kokį pavojų (threat) ar trūkumą (need), kuris jį veikia.

Deja, šie teiginiai nelabai patiko psichologams, kurie turėjo savų argumentų. 1975 J. W. Mason rašė, „Pakartotinai pastebėta, kad atsakas į bet kokį psichologinį stimulą gali labai smarkiai skirtis, priklausomai nuo individo, kurį jis veikia. Net tą patį individą veikiant kelis kartus – skirsis jo atsakas.” Šitaip bandyta kritikuoti vien tik fiziologinį atsako į stresą paaiškinimą. H. Selye tais pačiais 1975 „atrašė” „Stresą sukeliantis stimulas, gali sukelti skirtingą atsaką, priklausomai nuo jį sąlygojančių veiksnių, kurie jį gali inhibuoti ar skatinti.” Jis savo idėją stengėsi įrodyti ir seniau atliktais laboratoriniais tyrimais. Pvz. gyvūnams atjungus pagumburį nuo smegenų žievės, taip nutraukiant bet kokius emocinius ar psichologinius stimulus, stebėti tokie patys fiziologiniai atsakai į skirtingus dirgiklius.

Kita garsi psichologė S. R. Burchfied rašė, „Mokslinė literatūra, nagrinėjanti gebėjimo adaptuotis į lėtinį stresą praradimą, siūlo mintį, kad negebėjimas prisitaikyti sąlygojamas psichologinių, o ne fiziologinių veiksnių, kaip, kad nurodo H. Selye.” (1979). H. Selye iki pat savo mirties 1982, tikėjo savo atsako į stresą mechanizmu.

1989 metais Reznick „suliejo” šias idėjas ir pasiūlė unifikuotą apibrėžimą – streso ciklą (the cycle of stress). Jį sudaro keturios fazės.

  • Resting ground phase (ramybės fazė)
  • Tension phase (įtampos fazė)
  • Response phase (atsako fazė)
  • Relief phase (atsipalaidavimo fazė)

Kiekvienoje fazėje gali būti vertinami tiek fiziologiniai, tiek psichologiniai komponentai.

Kaip tvarkytis su stresu

Dvi įdomios studijos, nagrinėjančios, kaip kūnas tvarkosi su stresu.

Norvegų eksperimentas: grupė mokslininkų (Ursin ir kiti, 1978 metais), tyrė jaunus Norvegijos armijos kareivėlius, kai jie treniravosi šuolius su parašiutu.. Prieš šokant iš lėktuvo, jie buvo apmokyti ant žemės, šokant nuo 12 metrų bokšto, kritimą stabdant virvėmis.

Gerokai prieš šuolį, buvo matuojama adrenalino, insulino, gliukozės, riebiųjų rūgščių koncentracija kraujyje. Šis kraujo rodiklių dydis buvo laikomas ramybėje normaliai esančiu. Po to kareiviai užlipo į bokštą ir nušoko. Iš karto po šuolio, buvo pakartoti tie patys laboratoriniai tyrimai. Tokie šuoliai vyko 11 dienų, kiekvieną dieną prieš ir po šuolio paimant kraują tyrimams.

Nustatyta, kad pirmų trijų dienų, ypač antros dienos, laboratorinių rodiklių dydžiai padidėjo 2-3 kartus. Nuo ketvirtos dienos – jie pradėjo mažėti, bet nepasiekė pradinio dydžio.

Mokslininkų išvada, buvo ta, kad pakartojant stresą sukeliančią veiklą, organizmas „adaptavosi”, kas dar literatūroje vadinama „vartų” mechanizmu. T.y. „susitvarkant” su psichologiniu stresu prieš šuolį (psichologiniai vartai smegenyse), „sutvarkomi” ir fiziologiniai vartai, kas sąlygoja švelnesnį atsaką į stresą.

Lazarus modelis. Baimė ir pavojus yra stiprūs neigiami dirgikliai. Juos išgyvenant („susitvarkant”), neigiamas stresas virsta teigiama psichologine ir fiziologine reakcija, „atidaromi psichobiologiniai vartai” smegenyse. Deja, nemaža dalis neigiamų dirgiklių yra tokie, kuriuos patiriame pirmą kartą ir neturime galimybės priprasti ir adaptuotis. Būtent apie kas vyksta, kai pirmą kartą susiduriame su stresu ir bando paaiškinti Lazaro (1974) paskirstantis modelis (mechanizmas).

Teigiama, kad stresas (neigiamas dirgiklis) gali būti vertinamas dvejopai:

  • Kaip pavojus
  • Kaip iššūkis

Kai stresas vertinamas kaip pavojus – mes su juo susidūrę pirmą kartą, stipriai reaguojame emociškai. Tik po kurio laiko, mes galime į dirgiklį reaguoti logiškai ir apgalvotai.

Jeigu dirgiklį vertiname, kaip iššūkį, daug trumpesnė emocinė stadija, loginis ir apgalvotas atsakas kur kas stipresnis ir ilgesnis. Normalesnė kūno reakcija, mažiau emocijų, ne toks stiprus fiziologinis atsakas.

Yra ir daugiau, modernesnių studijų, bet šios senienos man gana gražiai ir suprantamai išaiškino psichologinio ir fiziologinio atsako ryšį.

To sum up apie stresą

Tai tėra siauras, ne visai teisingas (mano asmenine nuomone ir suvokimu suformuotas) pablevyzgojimas apie stresą. Svarbu suvokti, kad stresas – ciklinis reikalas ir šis ciklas sugretina psichologinius ir fiziologinius procesus. Tada suvoki, kad toks dažnas dalykas mūsų gyvenime, kaip pvz. ligos – gali būti laikomos, kaip dar viena streso forma. Aha. Priimkim jas visas kaip iššūkį 🙂

Aš asmeniškai, patyręs nekontroliuojamą „gedulą”, po netekties – pradėjau daugiau dirbti su savimi. Netektį, neteisybę, negatyvą – vertinu, kaip iššūkius. Iš esmės. Dažniausiai emocijas išlieju greitai, gal kartais per stipriai. Ir nukreipiu jas į pozityvius dalykus – pajuokauju, ironizuoju, pasipasakoju kitiems, pasijuokiu iš tos smulkmenos, kuri nutiko. Praeina..

Ruošiuosi neigiamam kiekvieną dieną. Ryte suplanuoju dieną, džiaugiuosi savimi, kiek įdomaus ir prasmingo nuveiksiu. Jeigu laukia kažkas nemalonaus, įtempto – stengiuosi akcentuoti kitus dalykus. Maistą, santykius, sveikatą. Vakare – padėkoju sau už dar vieną nuostabią (kad ir ne visada) dieną, kurios metu tiek išmokau, patyriau, išgyvenau (populiariai įvardinkime tai, kaip meditaciją!). Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais..

Pvz. vadovo rėkimą vertinu, kaip jo nekompetenciją ir mano tolerancijos, kantrybės išbandymą. Agresyvaus bei girto jaunuolio prašymą duoti jam parūkyti ir po to sekantį stumtelėjimą gatvėje naktį, vertinu kaip mano emocijų, kantrybės, (ir brandaus vyriškumo :)) išbandymą. Jaunystėje pastoviai vėliausi į kontaktą (esu gana didelis, pilvotas, 107 kg vyrukas), dabar gūžteliu pečiais ir nueinu. Emocijos verda, norisi muštis. Bet jeigu nueini, labai greitai praeina. O jeigu trenktum atgal, net jeigu tik tuo viskas ir baigtųsi – negatyvas velkasi visą dieną (dar ilgai „verda kraujas„). Plius tampi irzlus, jautrus.

Organizmas – mėgsta rutinas. Kelis kartus sėkmingai „susitvarkius” su stresu, adaptuojiesi.

Nesekmė – mokymosi ir tobulėjimo dalis. Negatyvas – tik maža gražios dienos ciklo dalis. Svarbu, kad pozityvių minčių ir emocijų būtų bent tris kartus daugiau negu negatyvių (neigiamus dalykus atsimename ir akcentuojame tris kartus labiau). Atvirumas, paprastumas – sumažina streso kiekį gyvenime ir tampa lengviau gyventi.

Manau, kad ir prarandant savo portfelio dalį – reikės adaptuotis ir vertinti tai, kaip pamoką. Lauksime ateities, žiūrėsim, kaip elgsiuosi.

Paskelbta: | Autorius: Giem 4

Kas yra laimė?

Kelis kartus stebėjau diskusiją, kai protingi ir iš šono stebint – laimingi, žmonės neranda sutarimo, kas yra laimė. Patys pagalvokit, kas gi ta laimė? Ar laimė, kai alkanas randi maisto? Ar laimė, kai nusiperki naujus batus? Ar laimė, kai tavo vaikas sėkmingai padeklamuoja 16 eilučių eilėraštį ant scenos? O gal kai atlieki savo darbą ant tiek gerai, kad net pats savimi stebiesi..

Būtent dėl to, kad tiksliai nežinau, kas yra laimė, prieš gerą mėnesį nusprendžiau pažiūrėti ką rašo mokslininkai. Kelis momentus užsirašiau.. Padriką straipsnių ir minčių kratinį pateiksiu ir jums. Visų nuorodų į literatūros šaltinius nedėsiu, nes nėra tokio tikslo, bet keletą paminėsiu.

Labai įdomus puslapis. Pasaulio laimės apžvalga. Kiekvienas galite pasižiūrėti, tikrai gana smagu Lietuvą matyti gana aukštai. Bet jų duomenys tokie statistiniai, šalti, paremti bendru vidurkiu. O kaip apie asmeninę laimę? Kokie komponentai ją sudaro?

Laimės apibrėžimas. Trumpai apibrėžti neišeina, bet dauguma psichologų laimę aprašo, kaip trijų komponentų visumą: gausa pozityvių minčių, emocijų ir potyrių, nedidelis kiekis negatyvių, bei daug pasitenkinimo savo gyvenimu. Šiuos tris komponentus turintis žmogus – dažniausiai jaučiasi laimingas ir jo tą laimę galima daugiau ar mažiau išmatuoti spec. psichologiniais testais. Gal ir nelabai tiksliai, bet ne apie tai kalbam. Įdomiau, kas tuos tris komponentus sukuria. Kaip gauti daugiau pozityvių, mažiau negatyvių emocijų ir potyrių ir jaustis „pasitenkinusiu” (satisfied).

Nemaža dalis mokslininkų išskiria trumpalaikę laimę (tokią labiau apčiuopiamą) ir ilgalaikę – kurią vadina prasme (meaning). Pvz. Trumpalaikės laimės – alkanas, pavalgiau, laimingas. Suplyšo batai, nusipirkau naujus, laimingas. Supaprastinant – norų įgyvendinimas (need reduction). Ilgalaikė laimė – kai elgesys, veiksmas ar kažkoks poelgis sukuria šleifą pozityvių jausmų ir atsiminimų, besitęsiantį ilgesnį laiką, vis sukuriantį gerų emocijų. Pvz. išmokius vaiką groti pianinu, kiekvieną kartą, kai dalyvaujame koncerte – jaučiamės laimingi arba žemiškiau, dalyvaujame kasmet „Darom”, rūšiuojam atliekas, neperkam vienkartinių maišelių, kompostuojam – jaučiamės prisidedantys prie pasaulio švarinimo ir gelbėjimo.. Arba kaip kai kurie ponai padarė – rašo nemokamai apie investicijas, šviesina tautą, padeda susivokti ir atrasti sveiką protą finansuose tokiems kaip aš. Šie du skirtingi komponentai yra vienodai svarbūs. Nes gali būti, kad būdamas turtingas, pastoviai tenkindamas savo primityvius norus, nesijausi tiek laimingas, kaip norėtum. Kartais, kai norų tenkinti negali, o labai nori – kyla priešprieša, stresas, linkstama į depresiją.

Istoriškai – laimės terminas kilo nuo termino sėkmė (happiness ir luck). Senovinėje Norvegų kalboje – hap = sėkmė (naudojama ir dabar.. EN –perhaps, happenstance). Senovėje žmonės tikėjo ir manė, kad laimė pačiam žmogui nepaklūsta, čia daugiau sėkmės reikalas (ją galėjo pakeisti dievai, likimas ir t.t.). Šiuolaikiniai žmonės galvoja kitaip. Dar filosofai Sokratas ir Platonas atakavo teiginį, kad likimas įtakoja laimę, jie svarstė, kad laimę susikuriame patys. O kaip? Šį klausimą kelia visos religijus ir visi „gyvenimo vadovai”. Aš visai pritariu istorikui Darrin M. McMahon ir manau, kad laimė – tai nėra vienkartinis jausmas ar procesas. Tai gerai gyvenamo gyvenimo produktas. Laimė neatsitinka. Reikia sunkiai ir ilgai dirbti, treniruoti save, kad ją užsidirbti. Aristotelis aprašė laimė, kaip gyvenimą pagal savo vertybes (dorybes, virtue). Buda sako, kad visi galime būti laimingi, bet žmonės gyvena kančiose, nes nepakankamai išnaudoja savo turimus resursus.

Jeremy Bentham 18 amžiuje prilygino laimę – malonumui (happiness ir pleasure), “The greatest happiness for the greatest number. The greatest good for the greatest number.” Malonumas yra tik viena sudėtinė dalis, bet tai iš viso nėra emocija. Laimė yra rodiklis gero, pilnaverčio gyvenimo. Nemaža dalis filosofų nesutinka su religijų „fizine” vieta laimei, kad ir krikščionių dangumi. Lyg buvimas ten ir matymas iš aukšto, pragarą – būtų laimė (Thomas Aquinas says it is like being “drunk on God”––it’s so great that you’ll be able to look down and see people suffering in hell, which will add to your own pleasure.) Juk malonumas tai tik vienas iš trijų laimės komponentų (teigiamos emocijos).

Laimė – pasiekimas (achievement). Nuo Aristotelio laikų – laimė yra kažkas, ką užsidirbi būdamas geru žmogumi, atlikdamas gerus darbus, pasiekdamas meistriškumą įvairiuose gyvenimo aspektuose. Šiuolaikiniai žmonės laimę supranta kaip geltoną veiduką su plačia šypsena. O reikėtų suprasti, kaip visa apimantį gyvenimo būdą (lifestyle), kurio metu laimė – šalutinis produktas. Tu turi apie ją galvoti, dirbti to linkme. Yra ne kartą įrodyta, kad laimingiausi žmonės yra tie, kurie nesifokusuoja ties savo pačių laime, o tiesiog gyvena savo principų ir vertybių vedini, bei stengiasi daryti gerus darbus kitų žmonių naudai. Šiaip reiktų žiūrėti plačiau ir toliau. Neverta savo laimės matuoti pagal kaimyną. Pasaulyje pilna vietų, kur kaimynai būtų kitokie. Jeigu jūsų kaimynas turi naujausią BMW, bet yra irzlus, agresyvus vairuodamas, savaitgaliais arba po darbo gausiai vartoja alkoholį, kad atsipalaiduotų, šiukšlina gamtoje, nes jam px, prastų mašinų vairuotojai yra lūzeriai ir apskritai, eilėje jis nelaukia, tai nepanašu, kad jis yra labai laimingas. Išorinis spindesys yra viena, o ką jis jaučia savyje yra kita. Nors psichologai kalba, kad labai riboto intelekto žmogus gali būti labai laimingas užtikrinęs tris savo poreikius (pavalgyti, pasidauginti, pašikti..) Ir iš tikrųjų, manau visi artimųjų tarpe pažįstate žmonių, kurie turi daug turto, bet yra nelaimingi. Nemaža dalis jų stengiasi demonstruoti savo materialų turtą, o susitikus pasikalbėti – arba pasakoja, ką pirko, kur buvo, arba skundžiasi dėl vienokių ar kitokių dalykų… Pvz. šiais metais toooks brangus Kasko..

Kokie yra šiuolaikinio žmogaus lūkesčiai? Kaip mes suprantame asmens sėkmę? Namas, du automobiliai ir atostogos užsienyje? Koks siauras požiūris… Bet yra ir kitokių žmonių, kurie išlipa iš visuomenės bendro suvokimo, padeda ir kitiems susiprasti (kad ir pvz. BM, galbūt to pats nenorėdamas). Šiaip laimė labai priklauso nuo žmogaus tikslų ir norų. Jeigu jis nori prisigerti ir voliotis iki kito ryto, kai vėl ims bambalį ir prisigers, sunku apibrėžti ar jis laimingas… Dažniausiai visiems aplinkui aišku, kad ne, nors pats veikėjas gali sakyti priešingai. Laimė turbūt ir objektyvus ir subjektyvus reiškinys. Juk religijoje, pvz krikščionių – kentėjimas yra kažkas gilaus, kažkas tokio… O laimė – paviršutiniška ir paprasta. Nusipirk coca-colos, nusipirk masažą – tu jau laimingas. Ar ne?

Realiai, mokslas kalba ką kitą. Tik 10% laimės sudaro tokie dalykai, kaip mokslas, universitetas, santuoka, automobilis, rūbai… 50% – genetika. Juk galimas polinkis į depresiją arba maniją. Optimizmas paveldimas apie 25%.. Likę 40% priklauso nuo to, kaip mes interpretuojame pasaulį. T.y., priklauso nuo mūsų pačių suvokimo. (Sonya Lyubomirsky – 50%/10%/40% formulė). Šiuos 40% mes galime valdyti, keisti. Išmokti. Išdirbti laimės suvokimą.

Budizme, judaizme ir krikščionybėje yra skelbiama, kad kartais reikia „išeiti į pasaulį ir palengva tapti geriausia savo versija” pvz. padedant kitiems.

Lotynų kalboje – vargšas (en. poor) yra miser. Iš čia atsiranda nelaimingas (en. miserable). Romėnai žinojo, kad būti bėdžiumi – prastas reikalas. Pinigai padaro žmones laimingesniais. Aišku, galima nesutikti, bet tiesos yra (iš dalies). Tą suprato ir Aristotelis. Laimė – prabanga. Tu pradedi galvoti apie laimę tik tada, kai pasirūpini visais baziniais poreikiais. Tačiau, pinigų nereikia tiek, kiek jūs tikriausiai galvojate. Pvz. JAV atliktų tyrimų metu nustatyta, kad laimės pojūtis praktiškai nebedidėja viršijus 75.000 dolerių per metus pajamas (6.250 per mėnesį). T.y. Lietuvoje 33.750$ arba 30.405 EUR (2533 EUR per mėnesį) – duomenys pagal perkamąją galią.. Naudojausi duomenimis iš čia ir čia (įdomu pasilyginti, ar ne? Pasirodo, visai neblogai Lietuvoje mes gyvename). Tebunie skaičiai ir ne visai tikslūs, bet ne tame esmė. Mintį suprasite.

Daniel Kahneman ir Angus Deaton atliko tyrimą, kurį publikavo Proceedings of the National Academy of Sciences U.S.A. 2010 metais. Jie padalijo laimę į emocinį gerbuvį (t.y. laimingas veidelis arba susiraukęs) ir į fizinį gerbuvį (turtas, galimybės ir t.t.). Jie nustatė, kad viršijus 70.000$ pajamas per metus, jam didėjant nebėra jokio emocinio gerbūvio gerėjimo. T.y. žmogus nesijaučia laimingesnis, pasiekiamas plato. Kitavertus fizinis gerbūvis – plato niekada nepasiekia. Kuo esi turtingesnis, tuo fizinis gerbūvis (gyvenimas) gerėja. Todėl negalima sakyti, kad pinigai nenuperka laimės. Pinigai, pasirodo laimę nuperka. Tik ne visą visą laimę, o jos dalį. Tą, kuri išlieka neilgai. Bet pinigai atveria laisvę ir galimybes užsidirbti ir kitus laimės komponentus.

Žmonės facebook’e ir intagram’e įprastai nerašo, „Atsikėliau. Išsivaliau dantis. Pasidariau kavos. Dalis kavos nukrito šalia puodelio, reik išvalyt. Išgėriau kavą, bet puodelyje liko kavos tirščių, reikia išsiplauti. Išvariau į darbą, autike buvo daug žmonių, gavau stovėti šalia seno dieduko, kuris neturėjo visų dantų, buvo labai arti manęs ir smirdėjo šlapimu. Blah blah, blah. . . , tada toliau dirbau ir vakare grįžau namo.” Būna viena kita panaši istorija. Bet didžioji dalis kelia savo geriausias dienas, nuostabiausias nuotraukas, prabangą ir turtus atspindinčius vaizdus. Na arba savo vaikus. Šitą aš suprantu.. Bet mes tada matome visą šitą briedą ir galvojame “Na mano gyvenimas kur kas prastesnis. Aš dirbu ta patį (geriau/blogiau), kodėl man taip neišeina.. Kas man negerai?”. Ir nors suprantam, kad čia tik momentas, akimirka, pasamonėje kyla noras save lyginti su tuo visuomenei priimtinu standartu, kuris rodomas viešai ir visai neatspindi realybės. Ir reikia save įtikinti, kad tai nėra tai, ką matome. Tik maža dalis pozityvių postų ar vaizdų yra ne apie pinigus ar su jais susijusius dalykus. Turtas = sėkmė = populiarumas = laimė? Tai ar pinigai perka laimę? Šiuose įrašuose švenčiama sėkmė, pasisekimas, tai prilyginama laimei. Momentinė gera emocija.

Psichologai teigia, kad gyvenimas šiaip yra nesėkmių, bandymų ir klaidų ciklas, kol kažkas ką darome pagaliau pavyksta. Nepavyko, padarei išvadas, pavyko. Tada vėl nepavyko, darai išvadas. Tai yra normalu. Taip išmokstame vaikščioti, važiuoti dviračiu, skaityti, kalbėti ir t.t. Nesėkmes galima ir reikia švęsti (be torto ir žvakučių, bet savyje – dabar jau žinau, ko reikia, kad kitą kartą pavyktų.) Juk pvz. įvairių su technika ar technologijomis susijusių sričių žmonės nori kuo greičiau sulaukti, kol kažkas (veiksmas) nepavyks. Jie padarys išvadas, pakitimus, žinos priežastį, kodėl nepavyko, pasimokys iš nesėkmės ir galiausiai aplenks konkurentus. Reikia būti optimistais.

Papildomas pliusas būnant optimistu – ilgesnis gyvenimas (yra ne vienas ir ne du geri straipsniai, su padoriai pagrįstais įrodymais, kad optimistai gyvena ilgiau ir dažniau pasiekia 85+ metų amžių).

Taip. Mes visą laiką bandome save lyginti. Jeigu lyginame save su tais, kuriems kažkas geriau sekasi – galbūt rasime įkvėpimo tobulėti. Jeigu lyginsime save su tais, kuriems kažkas prasčiau sekasi – rasime priežastį būti dėkingais. Bet žmonės daug dažniau lyginasi su tais, kurie „aukščiau” ir akcentuoja tai, ką tie „aukščiau” turi, o jie neturi. Palyginimas su tais kur „žemiau” ar su tai, ką jie turi, o tie „žemiau” neturi, nedaro tokios įtakos gyvenime. Kuo mes labiau save su kažkuo lyginame, tuo labiau fokusuojamės ties tai, kuo mes prastesni, mažesni, biednesni ir panašiai, kas nėra geras receptas pasitenkinimui ir geroms emocijoms.

Dr. Ebby Elahi yra pasakęs, “Jeigu tu žiūri į savo gyvenimą per stiklą, kuris mažina – matai daugiau ir susikuri vaizdą, kai kasdieniai svyravimai aukštyn-žemyn pasidaro dulkėmis po tavo kojomis, tavo ilgame ir gražiame gyvenimo kelyje”.

Dr. Martin Seligman laimę sudėliojo kaip mnemoniką PERMA – Positive emotions, engagement, positive relationships, meaning, and accomplishment/achievement.

Nemažai mokslinių straipsnių demonstruoja, kad sėkmingi ir laimingi žmonės klasifikuojami, kaip „davėjai” (“givers”).

Dr. Martin Seligman, pozityvios psichologijos pionierius aprašė tris laimės dimencijas: malonus gyvenimas (the Pleasant Life), kai užtikrinti visi baziniai poreikiai; geras gyvenimas (the Good Life,) kai tu kurybiškai panaudoji savo stiprybes ir vertybes; ir prasmingas gyvenimas (the Meaningful Life), kai savo vertybes, stiprybes panaudoji kažkam daug didesniam negu esi pats – panaudoji savo jėgas prasmingam tikslui siekti.

Apibendrinant, trumpas guideline, kad būtum laimingesnis:

  • Daryk daugiau gerų darbų kitiems. Nėra net diskusijų, kad tai ką padarome gero kitam, sukuria daugiau „laimės”, negu tai ką padarome sau.
  • Leisk pinigus ir laiką pojūčiams ir potyriams, o ne daiktams. Angliškai skamba daug gražiau – spend time and money on doing things rather than owning things.
  • Savo darbą (ten kur praleidi vos pusę savo gyvenimo) pakeisk arba papildyk į tokį, kur būtų priimtini siekiai, tikslai ir prasmė. Tam, kad norėtum eiti į darbą, o ne kas rytą save verstum eiti ten, kur tau negera. Norėk būti geru specialistu, meistru, „reference tašku”. Kuo labiau jausiesi geras savo darbe, kuo labiau kiti tave vertins, tuo labiau tau jis patiks ir tuo laimingesnis būsi jį dirbdamas.
  • Kuo daugiau tau patinkančių ir artimų žmonių „įvelsi” į savo gyvenimą, tuo labiau laimingas jausiesi.
  • Mindfullness. Vienas šiuo metu labai populiarus žodis, bet toks teisingas. Paskaitykite čia, labai daug ir gražiai parašyta.

Dar viename labai įdomiame straipsnyje apie žmogaus laimę ir jo socioekonominį statusą atlikta daugelio įvairių publikacijų apžvalga ir reziumuota:

  • Geresnis socioekonominis statusas įtakoja didesnę gyvenimo trukmę, geresnę sveikatą ir daugiau laimės (testais įvertinamos)
  • Subjektyvus socialinis statusas dažnai priklauso nuo socioekonominio statuso
  • Pajamų nelygybė pablogina socialinę nelygybę vertinant gyvenimo trukmę sveikatą ir laimę.

Laimei irgi galioja socialinis gradientas, kai laimė labiau įtakojama sociometrinių faktorių (pvz. kitų žmonių pagarba, pačio pasitenkinimas ir žinojimas, kad esi savo srities meistras – specialistas – guru), negu socioekonominiai faktoriai (pvz. pajamos). Vis dėlto svarbūs yra ir pinigai!

Šiuolaikiniuose darbuose apie žmogaus socialinę motyvaciją aprašomi trys universalūs, nepakeičiami psichologiniai poreikiai: kompetencija (meistriškumo jausmas), autonomija (pasirinkimo, laisvos valios, laisvės, noro jausmas) ir sąryšis (ryšio, bendrumo jausmas). (Knyga)

Pinigai svarbu, ju reikia tiek, kiek reikia. Laimę reikia užsidirbti, ji iš niekur neatsiras. Dirbk tau patinkantį darbą. Būk gerbiamas, laisvas. Turėk draugų. Lavink ir treniruok kūną ir protą. Suderink visa tai ir būsi laimingas.

Kaip ir sakiau, daug palaidų teiginių. Bet tikuosi kažką patogaus sau radote.

  • Haidt, J. 2006. The Happiness Hypothesis: Finding Modern Truth in Ancient Wisdom. New York: Basic Books.
  • Lyubomirsky, S. 2014. The Myths of Happiness: What Should Make You Happy, but Doesn’t, What Shouldn’t Make You Happy, but Does. New York: Penguin Books.
  • Lyubomirsky, S. 2008. The How of Happiness: A New Approach to Getting the Life You Want. New York: Penguin Books.
  • McMahon, D.M. 2013. Divine Fury: A History of Genius. New York: Basic Books.
  • McMahon, D.M. 2005. Happiness: A History. New York: Atlantic Monthly Press.
  • Schwartz, B. 2015.Why We Work. New York: Simon & Schuster.
  • Schwartz, B. 2004. The Paradox of Choice: Why More Is Less. New York: Harper Perennial.
  • Schwartz, B.&K. Sharpe. 2011. Practical Wisdom: The Right Way to Do the Right Thing. New York: River head Books.
  • Seligman, M.E.P. 2004. Authentic Happiness: Using the New Positive Psychology to Realize Your Potential for Lasting Fulfillment. New York: Atria Books.
  • Verveer, M. & K. Azzarelli. 2015. Fast Forward: How Women Can Achieve Power and Purpose. Boston: Houghton Mifflin Harcourt.
Paskelbta: | Autorius: Giem 4