Lapkritis

Mėnesis įdomus ir dinamiškas. Nemažai pokyčių darbe (ne visi teigiami, bet įnešė daug naujovių). Teks prisitaikyti, truputį keisti nusistovėjusius įpročius, dar 10 minučių anksčiau keltis (damn)..

Šį mėnesį sutikau gana daug žmonių, su kuriais nesimačiau ilgą laiką – buvo smagu atnaujinti kontaktus, be to švenčiau mylimos žmonos gimtadienį – buvo krūva giminių. Gera juos sutikti.

Šį mėnesį pradėjau rašyti web novel. Sena svajonė pildosi. Labai lėtai, tik priebėgomis, bet nėra geresnio laiko pradėti negu dabar (arba vakar). Trumpai – fantasy stiliaus istorija apie žavią merginą, kuri kovos su blogiukais dideliame, spalvingame pasaulyje su visokiais įmanomais monstrais, goblinais, troliais ir drakonais (labai jau supaprastinau). Bus ir kardų, ir burtų. Reikia toliau išgryninti idėją, susidaryti planą ir tiesiog rašyti. Ar kam rodysiu dar nežinau. Labai sunku tą daryti po daug metų (prieš 9 metus per kelis mėnesius, prisėdęs parašiau 10 chapterių istoriją (~150 A4 psl.), kuri susilaukė apie 350k peržiūrų per metus ir buvo gana gerai įvertinta ir sekama. Deja, neberadau laiko (pradėjau dirbti, o po to šeima, vaikai), ištryniau. Per tą laiką puslapis, kuriame publikavau išpopuliarėjo tiek, kad už istorijas mokami pinigai (pagrinde per Patreon arba tiesiai per Paypal), surinkta didžiulė auditorija fantasy (ir pan.) stiliaus megėjų.

Manau, per mėnesį galėsiu parašyti nors po vieną chapter’į. Gal kada ir daugiau. Pagrindinė priežastis kodėl tą darau – nes noriu. Labai daug skaičiau/skaitau fanfiction/fantasy/webnovels/lighnovels ir panašiai. Vaikystėje žiūrėjau daug anime, po to skaičiau manga. Dabar liko tik skaitymas. Serialų, filmų nežiūriu. Anime nemačiau 10 metų, gal daugiau. Šiaip manau, daugiau laiko skaitau laisvalaikio skaitalus, negu kokią rimtesnę literatūrą (kas nėra gerai galvojant apie asmeninį progresą ir riboto resurso – laiko, panaudojimą). Bet visada yra FUN FACTOR. Antra priežastis kodėl noriu rašyti – anglų kalbos tobulinimas. Skaitau puikiai, kalbu prasčiau, dabar jau rašau tragiškai (nes ko gero daugiau negu 8 metus beveik niekada nieko nereikia rašyti, tik kalbėti ir skaityti). Praradau labai daug įgudžių, nebepamenu gramatikos taisyklių, trūksta žodžių kalbant (sinonimų). Noriu smarkiai praturtinti žodyną. Trečia priežastis – visą laiką gana sunkiai dėliojau mintis ant popieriaus. Tai čia, kaip savęs lavinimo priemonė. Sėkmės man. Nežinau ar išdrįsiu kada čia dalintis, bet ne tame esmė. Noriu – darau. Kai darysiu visko daug, kažkas vistiek pavyks.

Kaip ir jau rašiau Ateities poste, mano svajonė groti pianinu. Nusprendžiau, kad svajonę reikia įgyvendinti. Namuose jau stovi pianinas. Gana paprastas, elektroninis. Labai džiaugiuosi savo sprendimu. Vaikai kovoja dėl galimybės pagroti, beveik negaliu pats prieiti. Žmona groja puikiai, vaikystėje daug grojusi fortepijonu, ji dar labiau man patinka! Ir pats pradėjau mokytis, tiesa, savarankiškai. Akcentuosiuosi į korektišką techniką, o ne skubėjimą. Labai labai patinka!

Dar vienas ilgai planuotas pirkinys – dulkių siurblys robotas. Mano dovana žmonai gimtadienio proga, jubiliejaus. Pirkiniui buvo taupyta šešis mėnesius, po 50 eurų per mėnesį, tai per daug nenusiskausminau. Kol kas esam labai patenkinti. Kol žmona moko vaikus skaityti, aš iš darbo įjungiu, kad siurblys išsiurbtų kilimą.

Apie finansus: išlaidos ir pajamos žemiau esančiuose grafikuose. Dalis papildomų pajamų – dovanos žmonos gimtadienio proga.. Dar nežinau, kaip skaičiuoti būsto paskolos įmokas. Ar tik prie išlaidų, ar palūkanas – kaip išlaidas, o kredito grąžintą dalį, kaip investiciją. Dabar įtraukiu, kaip išlaidas. Gal kada pakeisiu – tokiu atveju investicijų dalis gerokai procentaliai per mėnesį padidėtų. Sumoku apie 350 palūkanų per mėnesį, ~300 grąžinu kredito. Vėliau keisis į man palankesnę pusę.

Viso pajamų: 4850 eurų, išlaidų su švente ir dovanomis 3562 eurai. Noriu pabrėžti, kad nemaža dalis pajamų – dovanos žmonai. Čia mūsų dviejų pajamos (žmona dabar nedirba).

Investicijos:

  • +1500 eurų InteractiveBrokers account’as – viršyti 2000. Mokestis už mėnesį bus 10 USD. Beje, naudojuosi IB trečią mėnesį, dar nepritaikė jokio mokesčio. Pasirodo – pirmi trys mėnesiai nemokami (Portfelyje 27 IWDA vienetai ir 6 VWCE vienetai ir 68 eurai grynais).
  • +500 eurų auksui – BullionVault (viso turiu 24 gramus aukso).
  • +50 INVL III pakopa
  • +30 INVL žmonos III pakopa
  • +36 Mano gyvybės draudimas
  • +60 vaikų sąskaita

Pasidomėjau, tai vaikų sąskaitoje sukaupta visai nebloga suma. Kito mėnesio tikslas, pasiskaičiuoti ar apsimokejo ten laikyti. Sumokėta virš 2200, sukaupta apie 2140. Tikslių skaičių nepamenu, bet ne daugiau 30 eurų paklaida. Realiai dar prisideda GPM lengvata, kas sudaro 15 proc. Kaupiama kaip draudimo sutartyje, su 96 proc. obligacijų, bet mokesčiai panašus. Draudimo paslaugos nėra. Preliminariai – jeigu būčiau laikęs unijoje, būtų panaši arba kiek geresnė situacija. Manau viską tiksliai suskaičiavus, reikės parašyti atskirą postą.

Gruodį planuoju keisti savo gyvybės draudimo sutartį, peržiūrėti vaikų sąskaitas.

Toks lapkritis.

12 minčių apie “Lapkritis

  1. Patiko. Labai smagu, kad visi Fire ar tam prijaučiantys blogeriai turi skirtingą pasaulėžiūrą. Nuo nuo nuoširdžių, bet tragiškai investuojančių, uždirbančių, bet neinvestavusių iki susitelkusių ir konkrečių. Man pirmas vaizdas, kad labai jau mažas portfelis pagal gaunamas pajamas ir labai daug sukišta į turtą, kuris ima, o ne duoda. Žinant,kad 3 vaikus turi, tai greičiausiai ne Honestfire metų esi. Bet, kaip supratau, čia pradžia ir viskas laukia ateityje. Sklandi ir graži kalba, matosi, kad nemažai skaitai. Aš gal kiek radikalas investavimo atžvilgiu (daug investicinio NT, kiti portfeliai), bet ne iš gero gyvenimo (mažos darbinės pajamos ir jų pakelti smarkiai nedidinant darbo laiko nelabai įmanoma. O daug dirbant samdomame darbe, neliks laiko užsidirbti pinigų :)). Lūžis turbūt buvo gyvenime, kai gana sunkiai susirgau ir pasirodė, kad lizinginė Lexus bei gana gerai mokama darbo vieta yra labai nepastovūs dalykai. Manau tikrai sukaupsi ženklų portfelį su savo pajamomis, net ir radikaliai neribodamas savęs. Kiekvienam savo kelias. P. s. man investavimas ir vaikai taip sunkiai suderinami dalykai, kad net baisu, nes kai dirbu pinigus (įrenginėju butą, perku akcijas, skaitau specifinę literatūrą ar riboju šeimos biudžetą ar pan.) būnu blogesnis tėvas. Todėl žmonių, turinčių vaikų, investavimo istorijos man daug vertingesnės, nei neturinčių.

    1. Ačiū! Smagu, kad daliniesi.
      Taupyti pradėjau nuo 2019 rugpjūčio (rugsėjo algos dalį jau sutaupiau). Tai realiai tik keli mėnesiai dar.. Kai vienu metu nusipirkau butą, gimė trečias vaikas.. Kol žmona su vaiku gulėjo reanimacijoje, aš namie buvau su kitais dviem mažamečiais, labai kažkas kliktėjo. Vaikams nesvarbu, ar jie važiuoja džipe, ar miega 5 žvaigždžių viešbutyje. Jiem svarbu, kad jiem su manim, kad patiria emocijas ir nuotykius. Atrodo visada tą žinojau, buvau skaitęs, dalyvavęs kursuose. Norėjau būti pats pats tėvas, nes augau sudėtingoje šeimoje. Ir kadangi esu šeimos pajamų gavėjas, žmona laikė buitį, augino vaikus bei truputį dirbo, galvojau, kad reikia sukurti gerbūvį tokį, kokio neturėjau. Bet.. Nereikia to vaikams.
      Isvestuoti manęs nemokė. Apskritai buvau vargšas ilgą laiką. 8 metus gyvenau bendrabutyje už 115 litų mokestį per mėnesį. Baigiau universitetą, magistrą. Tėvai nemokėjo nei cento. Pirmam kurse gavau 250 litų rugsėjį, po to nuo spalio pradėjau dirbti padavėju puse etato. Nuo to laiko save pilnai išlaikiau. Rimčiau uždirbti pradėjau prieš kokius 5 metus, iki tol uždirbdavau mažiau negu vidutinę Lietuvos algą, gyvenau mažame bute. Tik automobilis buvo ne mano nosiai. Bet man jo reikėjo (nes reikėjo). Ir pramogoms labai daug išleidau. Tai realiai ką sutaupiau, tai sodybai bendrai apie 70k (ten galima gyventi), 35k buto pradinei įmokai, įrengimui 15k. Na ir pastoviai leidau pinigus ant vaikų. Realiai būreliams, auklei ir lavinimui mažiau 400 nesu išleidęs jau 5 metai. Tai jeigu be vaikų, tai krūvą pinigų būčiau turėjęs (arba būčiau ištaškęs).

      Bet vaikai yra gėris. Sunku juos auginti, erzina bliovimas ir neklausymas, bet ir šilumos gauni daugiau, negu iš bet ko kito. Supras tik tie, kas patys tą patiria.

      O kad savęs ribojimas, daiktų pirkimas ir kaltės jausmas prieš vaikus yra, tai tikrai yra. Kai vaikas sako – „tėti, pas mane visi turi telefonus, o aš neturiu“. Reikia ne aiškinti, kad taupau (nors dais tiesos yra), bet aiškinti, kad jam to tikrai nereikia.

      Bet gyveni ir mokaisi. Dėl to tie vyresni žmonės ir gali patarti, tik jaunam sunku klausyti. O aš tik mokausi klausyti, nes vyresni man niekad nebuvo geras autoritetas, greičiau priešingai. Bet čia aplinka tokia (ir aš toks) 🙂

  2. Tu esi tiesiog tobulas pavyzdys kuris parodo, kad sutaupyti yra žymiai svarbiau nei uždirbti…

    1. Labai ačiū už už komentarą. Tikrai suprantu, ką ir kodėl rašai. Pilnai tamstai pritariu! Pajamos tikrai palyginti nemažos, išlaidos tikrai labai didelės. Aišku reiktų vertinti, kad gyvenu sostinėje, 5 asmenų šeima ir aš vienas dirbu. Tai išlaidos pasiskirsto, tampa beveik vidutinės.
      Šiaip juk svarbu pokytis, procesas, o ne esama situacija. Niekas man gyvenime nepasakojo, kaip elgtis su uždarbiu. O turimi pavyzdžiai buvo toli gražu ne pavyzdžiai, greičiau jau priešingai. Aš iš varguolių šeimos, juodadarbių, kur tempė nuo algos iki algos. Ir pinigai dar jų negavus, jau buvo paskirstyti pirkiniams.
      Jau keletą metų mano pajamos po truputį auga. Manau toliau joms augti nebedidinant darbo valandų nebėra kur. Ir taip tų valandų smarkiai per daug. Planai mažinti, kai žmona išeis į darbą.
      Nepaisant visko, pagaliau pradedu sutaupyti. Dėkoti reiktų trečiam vaikui, kuris atėjo labai sunkiai, privertė susimąstyti apie gyvenimo prioritetus ir Lietuvos šaunuoliams blogeriams, kurie rašo (pagrinde BM, Stoic ir HonestFire).
      Dabar jau tris mėnesius sutaupau arti 50% pajamų, kuo tikrai labai didžiuojuosi. Nes skirtumas nuo praeitų metų – beveik 50%. Brangiai išlaikomą džipą, pakeičiau pigią ir paprastą auto. Pradėjau kitaip žiūrėti į daiktus. Dėl to labai smarkiai tapau laimingesnis, nes pasikeitė prioritetai.
      O vaikams negailiu. Ypač, jeigu galiu prisidėti prie jų išsilavinimo.
      Išlaidos greitu laiku mažės, nes daiktų praktiškai nebeturiu, kurių reikėtų. Svajonės pildosi dabar (piano). Neatidedu jų ateičiai. Ir šiaip, laikysiuosi balanso tarp dabar ir vėliau. Dėl to tik įdomiau 🙂
      Praktiškai vertinant padariau daug finansinių klaidų gyvenime, manau gana nesunkiai turėčiau koki 150k eurų portfelį (nelikvidi sodyba, keli automobiliai, brangios atostogos su viešbučiu, kokteiliai naktiniame klube..) Bet juk tik dabar tą žinau. Iki tol – nežinojau, niekas nesakė, nepatarė. Ir jeigu tai kaina, kad pradėčiau keistis, aš labai laimingas, kad ją sumokėjau praeityje.
      O dabar gyvenu dėl dabarties ir ateities. Ir pokyčiai man patinka 🙂

  3. Taupymas tai disciplina. Paprastai didesnė dalis žmonių nesugeba jos laikytis. Drįstu manyti, kad visur vėluojantys irgi netaupo arba nesutaupo. O suvokimas, kad daiktai laimės neneša labai palengvina taupymą, jis ilgainiui tampa savaiminis. Kai praregi, kiek visko daug, ko mums nereikia. Neturėti daiktų tai ir netarnauti jiems. Mažesni namai – mažiau dulkių. Pirkti tik tiek maisto, keik šiandien reikia – mažiau vargsi su antsvoriu.

    1. Tik kad praregėtum, turi arba asmenines savybės turėti, arba kažkas turi užvesti ant kelio (nebūtinai žmogus, gali ir aplinkybės). Mano atveju, pasisekė. Ir kažkiek atmerkiau akis, ir išsaugojau tai, dėl ko praregėjau. Po truputį dėliojamės kas ir kaip. Daiktų jokių nebeplanuojame, nes visko turim pakankamai (ir per daug).
      Kad daiktų daug nereikia, ne iš karto supratau, nes ilgą laiką jiem ir vergavau. Ir dabar iš esmės nemažai vergauju. Man visą laiką reikėjo krūto automobilio, visur patogumo, komforto. Nes suvokiau tai kaip tikslus. Taip augau. Neneigiu, ir dabar reikia, bet suprantu, kad daug dėl to turiu atsisakyti ir dar daugiau galiu prarasti. Ypač gaila laiko, kurį turiu aukoti, kad kažką pirkčiau. Laiko, kurį galiu praleisti vertingiau.
      Manau, taupymas ir investavimas labai svarbu, bet gali būti, kad laikui bėgant, ne tik kad pradėsiu mažiau dirbti dėl pinigų, bet ir taupyti pradėsiu mažiau, nes nenorėsiu mažėjant pajamoms, smarkiai savęs riboti. Aišku, jeigu būsiu sveikas, vaikai užaugs, viskam visko užteks.
      Kad tik būtų sveikatos ir nebūtų karo 🙂
      Ačiū už komentarą.

  4. Aš kažkada buvau super vartotojas. Pas mane pirkiniai buvo suplanuoti metus į priekį. Gyvenau ne nuo algos iki algos, o nuo skolos iki skolos. Visada vertinau labai kokybiškus daiktus (brangius). Kai pradėjau dirbti baigęs mokslus pirmus 6-7 metus neturėjau jokių santaupų, bet jau pradėjau atsikratyti skolų, nes jų buvo labai daug. Kai prisėsdavau mokėti už viską (komunalai, lizingai…) gavęs algą, tai man likdavo vos vos, kad pavalgyti.

    Tada išėjau iš darbo, nes tiesiog truko kantrybė ten dirbti. Tai buvo mano pirmas rimtas darbas ir mane visi gąsdino, kad jeigu išeisiu, tai bus labai sunku rasti kitą darbą, nes mano profesija ir darbas labai geras tam regione ir miestelyje kuriame gyvenau/dirbau. Bijojau 2 metus, bet visgi išėjau. Aišku aš neturėjau jokių santaupų ir teko gyventi tik iš bedarbio pašalpos. Kai mano smegenys suprato, kad „viskas, mes negalim pirkti brangių daiktų, nes mums bus šakės“, tai „programa“ pasikeitė labai greitai.

    Nusipirkęs pirmus pigius daiktus, kiek atsimenu, tai buvo rūbai, naudota gitara ir bevielės ausinės aš supratau, kad tie daiktai absoliučiai neblogesni nei pirkdavau juos brangius. Tiesiog reikėjo ilgiau paieškoti gero protingo kainos ir kokybės santykio. Dar tiesa sakant prie pigių pirkinių prisidėjo bloga patirtis su brangiais pirkiniais kurie mane pastoviai nuvildavo, bet aš kažkodėl tikėjau marketingu. Pvz. brangus grilis su titano paviršiumi kurio paviršius pradėjo trintis tiesiog jį plaunant arba Sony televizorius už 1000eur (tuo metu tai buvo nemažai už televizorių) kurio ekrane pradėjo po mėnesio atsirasti baltos dėmės ir tokių pavyzdžių pas mane tikrai nemažai.

    Be darbo išbuvau pusę metų. Per tą laiką sutaupiau tiek kiek neturėjau sutaupęs dirbant 7 metus. Tada prie taupymo prijungiau minimalizmą, nes jis mane žavi net nuo pat vaikystės. Ir kai pradėjau dirbti „prijungiau“ visą naują mąstymą su minimalizmu, tai aš tapau laimingesnis ir sutaupau +-70% savo uždarbio. Laimingesnis tapau, nes man toks dalykas kaip daiktų pirkimas tiesiog absoliučiai neįdomus. Aš kai važiuoju namo pro miestą aš nematau parduotuvių. Einu ten tik kai kažko labai labai reikia. (nekalbu apie maistą). O pirkti kažkokio daikto aš einu maximum 1-2 kartus per metus. Automobilio neturiu jau 10 metų ir man tik gaila tų žmonių kurie taip stipriai reikšmina tą metalo gabalą kuris skirtas vežti nuo taško A į tašką B. Aš nieko nesakau automobilio reikia ypač kai yra vaikai, gyvenate toli nuo miesto, bet kam pirkti naują/brangią auto aš išvis nesuvokiu. Tie pasakymai „komfortas“ mane išvis juokina, žmonės jau per daug reikšmina šitas nesąmones. Tiesiog toks stiprus marketingas, kad jis griauna natūralų žmogaus mąstymą. Juk puikia turbūt žinot, kad mums mūsų norus diktuoja sistema, o ne mes patys juos savo sugalvojame… Labai siūlau žiūrėti ir skaityti informaciją apie alternatyvią nuomonę ypač kas liečia sistema. Tiesiog nuostabus dalykas kuris priverčia jungti savo mąstymą. Pradėti kritiškai mąstyti ir nepasiduodi marketingui ir sistemai.

    Dar apie vaikus. Aš neturiu vaikų, bet turiu daug sūnėnų ir dukterėčių su kuriais vienu momentu gyvenime buvau žymiai ilgiau nei jų tėvas su jais. Mes eidavome į lauką su jais, aš juos vežiodavau su dviračiais po gamtą ir analizavau jų poelgį (aš visada analizuoju žmones). Ir tas jų džiaugsmas būti lauke ir kažką veikti arba tiesiog klausyti atsakymus į jų klausimus nepalyginamas su tuo džiaugsmu kurį jie gauna kai gauna žaislą arba žaidžia su telefonu ar planšete. Pas juos net atsiranda agresija nuo visų tų sintetinių žaidimų ir jie bunka kai prisižiūri nesąmoningos video medžiagos. Bet aišku, kad būti su vaikais ir juos auklėti, mokyti ir t.t. reikia laiko, o juk reikia daug dirbti, kad nusipirkti komfortiška auto arba kotedžą. Dauguma žmonių stipriai perdeda apie išlaidas vaikams. Turiu kolegų kurie pastoviai krūvomis perka žaislus vaikams, bet jų vaikai labai labai dažnai serga. Čia aišku kiekvieno reikalas tikėti ar ne, bet aš pilnai tikiu, kad pagrindinė priežastis kodėl vaikai serga tai namų atmosfera…

    Na ir pabaigai noriu dar kartą pabrėžti, daiktai neteikia absoliučiai jokios laimės. Arba tą laimė super trumpa. Nereikšminkit komforto. Nueikit po šaltu dušu, pamiegokit ant grindų, pabadaukite dieną, nuvažiuokite dviračiu arba viešuoju iki darbo ir suprasite kokia kaip pas jus šilta ir jauku namie, kokia nereali Jūsų lova, kaip skaniai ir daug Jūs valgote ir koks komfortiškas Jūsų automobilis. Na ir aišku būtinai reikia investuoti, nes mano nuomone tai vienintelis būdas „paprastam“ žmogeliui tapti turtingam.

    1. Tokie atsakymai, su istorija ir patarimu įkvepia. Daug kam pritariu (turbūt beveik viskam), o kam ne visai pritariu, norisi pritarti, arba rasti argumentų (iš esmės tik dėl vaikų išlaidų – kainuoja ir mokama daug pagrinde už papildomą lavinimą ir pasaulio pažinimą, ekskursijas, patirtis. Aišku ir valgo 5 daugiau negu 2. Pvz. Mano kūdikis smarkiai alergiškas (kaip ir mano tėvas ir aš). Valgo spec. mišinį – 3 dienos 13.99, per mėnesį aju susidaro. Du vaikai su sauskelnėmis, irgi nemažai prisideda.
      Nori, kad plaukų baseine, moki. Nori, kad eitų į teatrą, važiuotų į ekskursiją – moki. Nori, kad grotų pianinu, moki. Gali bandyti pats mokyti, bet tam reikia žinių, talento. Mano mokymas plauti kai pats plaukiu kaip kirvis, nelabai efektyvus, už efektyviai išnaudotą laiką ne gaila mokėti, lakkas brangiausias resursas.
      Beje, žaislų neperkam jau geri keturi metai, jų pas mus pilni maišai stovi ant spintų, nenaudojamų. Taip išreiškiama meilė giminių..).

      Mano nuomonę kai augau ilgai formavo tokią, kad reikia normalaus automobilio, reikia patogaus ir didelio buto, reikia „normaliai“ atrodyt, kvepėti. Kad mane matys ir girdės tik tada, jeigu būsiu „sėkmingas“. Ir ačiū nuostabiems žmonėms, kurie parodo, kad galima ir visai kitaip. Tada pagalvoji, kažką naujo supranti.
      Pradedi būti paprastesnis, mažiau išsišoki, o pats pamatai, kaip tas pačiam patinka.
      Aš važiuoju dabar su savo automobiliu, šypsausi. Nes jis paprastas, patikimas, man jo negaila, jeigu atsiras įbrėžimų ar pan. Šalia važiuojančius su panamera ar x5 nužiūriu su šypsena. Bet tam reikėjo laiko. Daug. Ir patirčių.

      Ačiū, Crash, Jūsų komentaras neapsakomai vertingas!

  5. Kai buvau jaunas ir kvailas, buvau nusipirkęs automobilį už metines savo pajamas. Kai suaugau ir pakeičiau mąstymą, dabar vairuoju auto už savo 3 dienų pajamas. Ir jaučiuosi taip kaip Giem, nužiūriu X5 ir Cayenne, bet sėdėdamas savo senoje burzgiančioje imprezoje šypsausi 🙂
    Ai dar prisiminiau nuotykį parduotuves parkavimo aikštelėje. Pasistatė prie manęs moteris naują auto ir gan stipriai trinktelėjo durimis į mano auto. Nieko nesakiau jai, nes man tai pofik dėl tų dažų, o ji mačiau susikrimto dėl naujo įbrėžimo ar kaip jį pavadint pas save. Tad labai gerai nevergaut dėl daiktų ir turėt juos tokius dėl kurių „neskaudėtų“.

    1. Ačiū už komentarą. Smagu, matyti panašiai mąstančių.
      Na negaliu taip imti ir sakyti, kad aš pastoviai šypsausi žiūrėdamas į neracionalias auto, juk pats nesenai panašiai elgiausi, tai ta šypsena tokia kreivoka, save ironizuojanti 🙂 Juk ir pats prieš du metus poliravau įbrėžimus ant savo džipo durų (kad vertės automobilio nesugadinti..). Bet tamstos aprašytą jausmą labai gerai žinau. Ir pilnai pritariu.

      Daiktams vergauti neverta, niekada neatsiperka. Reikia dirbti su savimi ir pradėti vertinti savo laiką, emocijas, patirtis. Kuo brangesni aplink daiktai, tuo dažnesnės su jais susiję neigiamos emocijos (įbrėžimas, sugedimas, kažkas ne taip veikia, ištepa vaikai brangius marškinius, nuspyrei savo brangius ir gerus batus..). O laimė tada, kai gerų emocijų bent tris-keturis kartus daugiau, nei neigiamų.. Mes neigiamas atsimename smarkiai ilgiau ir į jas reaguojame.

      Negaliu nieko mokyti ar aiškinti, nes tikrai nesu geras pavyzdys, bet savo gyvenimą pradėjau keisti. Gana vėlai, bet pokyčiai vyksta. Bandysiu tuos pokyčius ir šitam bloge parodyt. Ir jaučiu, kaip iš dalies keičiasi mano artimiausi žmonės (žmona, vaikai – tiesa su vaikais sunku, daiktų garbinimo kultas darželyje ir visuomenėje per stiprus greitiems pokyčiams). Net kai kuriuos draugus po truputį įveliu. Tikrai didelė dalis neseka savo išlaidų. Jokio biudžeto. O kalbama apie žmones, kurie uždirba po bent 4-5k eurų per mėnesį. Santaupos dažnai nesiekia net mėnesio dydžio. Tokia aplinka. Tokia visuomenė.

      Anyway, apsižvalgius gatvėje į automobilius ar stebint pirkinius parduotuvėje (ypač prekybos kokiam centre), atrodo,kad niekas nesiruošia taupyti, visi pinigus skina nuo medžių 🙂

  6. Puikus straipsnis! Jeigu nepaslaptis kuo dirbi, kad gaunausi pakankamai solidus atlyginimas?

    1. Specialybė ne taip svarbu, nelabai noriu atskleisti, nes mūsų mažai yra. Mano vieno etato darbo krūvio alga – ~1400-1500. Atlyginimas susidaro didinant darbo krūvį, keliose darbovietėse. Plius būnant geru, t.y. Tavęs ieško ir tave kviečia dirbti.

      Pvz. Šią savaitę dirbau 10, 14, 14, 24, 10h. Tai ~72h per 5 paras. Bet visas savaitgalis laisvas. Kitą savaitę dirbsiu mažiau, bet sekmadienį visą jau pardaviau. Kai oficialiai dirbi 1,5 etato, plius keliose įstaigose dirbi kitokį darbą papildomai, nesunku 3-4k uždirbti. Esant geru, pats diktuoja sąlygas. Beje, mano alga tik juokas palyginus su kai kuriais verslininkais ar IT žmonėmis. Bet visi dirba daug arba labai daug.
      Už darbą nuo 8 iki 17 daug moka tik labai retam.

      Mano geriausias draugas dirba lidl kasoje dienomis, naktimis apsaugininiu (geras objektas, dažniausiai miega, bet ne namie..). Alga 2,7k į rankas. Baigė tik 12 klasių. Iš karto ėjo dirbti.

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.