Apie laiką, pinigus ir LEAPS

Apie laiką..

Įdomiais laikais gyvename. Covid, antivakseriai prieš avis, migrantų krizės, šeimų maršai.. O tiesa ta, kad apie didžiąją dalį viso triukšmo, išgirstu iš aplinkinių, ir tik po to pasidomiu ir paskaitau. Neskaitau pagrindinių naujienų portalų (Lietuvos), nežiūriu TV, nelabai klausau radijo. Stengiuosi net nelabai diskutuoti šiais „aktualiais” klausimais, nes mano „eksperto” nuomonė nelabai pagrįsta ir todėl nieko neverta, o be to vengiant aštrių temų, išvengi ir konfliktų lygioje vietoje, kai tau keikiant tuos neskiepytus, tavo nuostabai, artimas draugas yra įsisenėjęs antivakseris, pastoviai besireiškiantis ta tema socialinėje erdvėje.

Eilinė diena prasideda sunkiu rytu, kai reikia save įkalbinti lipti iš šiltos lovos, slinkti link dušo, važiuoti į darbą. Darbe laikas eina greitai. Kartais net nepavalgau. Stengiuosi laiką darbe naudoti produktyviai. Mažiau pletkų ir kavos gėrimo, daugiau sąžiningo, kruopštaus darbo. Darbus stengiuosi atlikti iš karto iki galo, kad „galai” nesivilktų, netrukdytų koncentruotis į tikrai svarbius dalykus. Lipu laiptais, geriu daug vandens 🙂

Po darbų susirenku vaikus (arba tiesiai namo) ir stengiuosi būti „the family guy”. Be eilinių buities reikalų, kiekvienam vaikui – stengiuosi skirti bent po 15 minučių nenutraukiamo, išskirtinio dėmesio (kaip kažkada ir rašiau, jokių telefonų, kompiuterių ar TV šalia, tik aš ir vaikas, jokių pašalinių žmonių, vaikas diktuoja visas sąlygas). Kartais dar panašiai laiko lieka ir žmonai. Savaitgaliais žinoma kitaip, daug laiko šeimai. Bet kaip iš tiesų lengva yra pradėti naršyti internete, užsižiūrėti TV ar brangų laiką prapliurpti su draugais!.. Tada laiko tam tikram „ryšiui” su vaikais kurti nebelieka, žiū jie tavęs nebeklauso, mažiau gerbia, užsidaro viduje, dažniau priešinasi, tikrina ribas. O ilgiau pabuvus su savo vaiku, jis parodo, koks jis iš tiesų. Nors ir kasdien bendrauju su jais, kartais tikrai nustembu, kai jie parodo savo tikro charakterio bruožus, kurių nedrįsta parodyti net prie mamos, sesių, draugų, senelių. Kokia fantazija! Kūrybiškumas! Drąsa! Kiek išdaigų!

Apie pinigus..

Skaičiau nuostabų More To That įrašą. Labai nemažai jo galima reziumuoti šiuo paveikslėliu ir po jo esančia kreive.

Tikrai siūlau pasiskaityti. Iš esmės kažkiek praplečia mano praėjusį įrašą apie Nepriteklių. Svarbu skubėti-blizgėti, bet galim nespėti.

Apie pasirinkimo sandorius..

Esant norui pirkti pavienes akcijas, bent jau retkarčiais verta pagalvoti apie tų akcijų LEAPS opcionus. Aš kartais perku ITM akcijų opcionus, dažniausiai taip, kad gaučiau sintetinį svertą apie 2x (delta artima 1).

Pvz. BCRX akcijos kaina 12,25$. Pasižiūriu pvz. 2022-06-17 7,00$ strike price kainą, ji 2021-11-12 buvo apie 5,90$. Pirkdamas paprastas akcijas, už 100 akcijų sumokėčiau 1225$. Gi už du opcionų kontraktus sumokėsiu apie 1180$, tačiau iki sutartos datos galėsiu 200 akcijų nusipirkti po 12,90$ (valdyti). Visas opciono kontrakto premium 5,90$, jame akcijos vertės (intrinsit value) 12,25$-7$ = 5,25$. Tai praktiškai už 2x svertą sumoku apie 90$-25$ = 65$, kas yra apie 5% nuo 1225$. Mano maksimali rizika yra 1180$, kas yra mažiau negu 1225$.

Opciono kontrakto pelno pokytis einant laikui, priklausomai nuo akcijos kainos.

Reziumuojant ir kalbant labai paprastai,- mano rizika beveik tokia pati, kaip perkant 100 akcijų (šiaip dar mažesnė), potencialus maksimalus pelnas – artimas 2x akcijų pelnui. Už visą šitą sintetinį svertą turiu sumokėti 65$. Tuos pačius 65$ galima užsidirbti, parduodant trumpesnio laiko opciono kontraktus (vadinamas kalendorinis spread arba dar kitaip: Poor mans’ covered calls). T.y. pasirinktu pavyzdžiu, galima pardavinėti mėnesinius OTM covered calls. Iki aukščiau parodyto pavyzdžio expiration date yra bent 3 progos parduoti trumpo laiko OTM opcionus.

Svarbu pastebėti, kad pats dar nedarau covered calls ant LEAPS, nes IBKR paskyra ne margin, o cash (dėl įvairių priežasčių). Jeigu akcijos kainai viršijus parduoto call opciono strike price, pirkėjas pirktų mano akcijas (kurios iš tiesų yra LEAPS), mano sąskaitoje atidarytų short poziciją, o man tektų parduoti LEAPS, ir po to uždaryti short poziciją. Visas šitas bereikalingas komplikuotumas man nelabai patinka. Gal kai turėsiu didesnį portfelį ir reikės jo pagalba generuoti pajamas, taip ir darysiu. O pačių LEAPS šiuo metu turiu BCRX, VIRT, MYOV, SDGR pozicijų.

Turbūt svarbiausias pastebėjimas – nepulti opciono kontraktų pirkti iš karto. Būna, kai akcijų indeksai krenta, ar akcijos kaina ilgesnį laiką nesikeičia, tai smarkiai sumažėja opciono kontrakto premium.

Taip pat svarbu, kad reikia suprasti ką darai. Vieniems, čia ką parašiau, visiškas elementorius (gal net juokinga), kitiems – tamsus ir tolimas kosmosas. Yra daug niuansų, kurių aš tikrai irgi dar nesuprantu, todėl po truputį mokausi ir domiuosi (nors laiko ir mažiau). Žinios ir gebėjimai – vertybė, už kurią galima kartais ir susimokėti.

Gero laiko, einu žaisti su vandeniniais dažais.

The egg

The Egg

By: Andy Weir

You were on your way home when you died.

It was a car accident. Nothing particularly remarkable, but fatal nonetheless. You left behind a wife and two children. It was a painless death. The EMTs tried their best to save you, but to no avail. Your body was so utterly shattered you were better off, trust me.

And that’s when you met me.

“What… what happened?” You asked. “Where am I?”

“You died,” I said, matter-of-factly. No point in mincing words.

“There was a… a truck and it was skidding…”

“Yup,” I said.

“I… I died?”

“Yup. But don’t feel bad about it. Everyone dies,” I said.

You looked around. There was nothingness. Just you and me. “What is this place?” You asked. “Is this the afterlife?”

“More or less,” I said.

“Are you god?” You asked.

“Yup,” I replied. “I’m God.”

“My kids… my wife,” you said.

“What about them?”

“Will they be all right?”

“That’s what I like to see,” I said. “You just died and your main concern is for your family. That’s good stuff right there.”

You looked at me with fascination. To you, I didn’t look like God. I just looked like some man. Or possibly a woman. Some vague authority figure, maybe. More of a grammar school teacher than the almighty.

“Don’t worry,” I said. “They’ll be fine. Your kids will remember you as perfect in every way. They didn’t have time to grow contempt for you. Your wife will cry on the outside, but will be secretly relieved. To be fair, your marriage was falling apart. If it’s any consolation, she’ll feel very guilty for feeling relieved.”

“Oh,” you said. “So what happens now? Do I go to heaven or hell or something?”

“Neither,” I said. “You’ll be reincarnated.”

“Ah,” you said. “So the Hindus were right,”

“All religions are right in their own way,” I said. “Walk with me.”

You followed along as we strode through the void. “Where are we going?”

“Nowhere in particular,” I said. “It’s just nice to walk while we talk.”

“So what’s the point, then?” You asked. “When I get reborn, I’ll just be a blank slate, right? A baby. So all my experiences and everything I did in this life won’t matter.”

“Not so!” I said. “You have within you all the knowledge and experiences of all your past lives. You just don’t remember them right now.”

I stopped walking and took you by the shoulders. “Your soul is more magnificent, beautiful, and gigantic than you can possibly imagine. A human mind can only contain a tiny fraction of what you are. It’s like sticking your finger in a glass of water to see if it’s hot or cold. You put a tiny part of yourself into the vessel, and when you bring it back out, you’ve gained all the experiences it had.

“You’ve been in a human for the last 48 years, so you haven’t stretched out yet and felt the rest of your immense consciousness. If we hung out here for long enough, you’d start remembering everything. But there’s no point to doing that between each life.”

“How many times have I been reincarnated, then?”

“Oh lots. Lots and lots. An in to lots of different lives.” I said. “This time around, you’ll be a Chinese peasant girl in 540 AD.”

“Wait, what?” You stammered. “You’re sending me back in time?”

“Well, I guess technically. Time, as you know it, only exists in your universe. Things are different where I come from.”

“Where you come from?” You said.

“Oh sure,” I explained “I come from somewhere. Somewhere else. And there are others like me. I know you’ll want to know what it’s like there, but honestly you wouldn’t understand.”

“Oh,” you said, a little let down. “But wait. If I get reincarnated to other places in time, I could have interacted with myself at some point.”

“Sure. Happens all the time. And with both lives only aware of their own lifespan you don’t even know it’s happening.”

“So what’s the point of it all?”

“Seriously?” I asked. “Seriously? You’re asking me for the meaning of life? Isn’t that a little stereotypical?”

“Well it’s a reasonable question,” you persisted.

I looked you in the eye. “The meaning of life, the reason I made this whole universe, is for you to mature.”

“You mean mankind? You want us to mature?”

“No, just you. I made this whole universe for you. With each new life you grow and mature and become a larger and greater intellect.”

“Just me? What about everyone else?”

“There is no one else,” I said. “In this universe, there’s just you and me.”

You stared blankly at me. “But all the people on earth…”

“All you. Different incarnations of you.”

“Wait. I’m everyone!?”

“Now you’re getting it,” I said, with a congratulatory slap on the back.

“I’m every human being who ever lived?”

“Or who will ever live, yes.”

“I’m Abraham Lincoln?”

“And you’re John Wilkes Booth, too,” I added.

“I’m Hitler?” You said, appalled.

“And you’re the millions he killed.”

“I’m Jesus?”

“And you’re everyone who followed him.”

You fell silent.

“Every time you victimized someone,” I said, “you were victimizing yourself. Every act of kindness you’ve done, you’ve done to yourself. Every happy and sad moment ever experienced by any human was, or will be, experienced by you.”

You thought for a long time.

“Why?” You asked me. “Why do all this?”

“Because someday, you will become like me. Because that’s what you are. You’re one of my kind. You’re my child.”

“Whoa,” you said, incredulous. “You mean I’m a god?”

“No. Not yet. You’re a fetus. You’re still growing. Once you’ve lived every human life throughout all time, you will have grown enough to be born.”

“So the whole universe,” you said, “it’s just…”

“An egg.” I answered. “Now it’s time for you to move on to your next life.”

And I sent you on your way.

Labai patiko. Tiek patiko, kad siūlau ir kitiems paskaityti.

Stresas

Ar tai būtų artimo žmogaus, ar augintinio, ar turto netektis – žmogus tą išgyvena (gal pavyzdys daugiau netekties, negu streso – bet anyway..). Daugiau ar mažiau. Pats mačiau ir kelis kartus iš arti patyriau gyvenimo neteisybę, kai ištinka force major. Labai sunkiai suserga vaikas, netikėtai žūsta artimas žmogus, sudega artimo namas, dingsta draugo gyvenimo santaupos. Kadangi pačiam (kaip turbūt ir daugeliui) teko išgyventi gana nemažai, kelis kartus stebėjau save, kaip kinta mano mintys. Nebuvau visai patenkintas savo reakcija, elgesiu, požiūriu. Nepatiko mano gynybiniai mechanizmai (kylanti agresija, sumažėjanti empatija, depresyvios mintys, atsirandantis komplikuotas gedulas). Norėjau suprasti, kas su manimi vyksta. Paskaičiau, pamiršau, vėliau – dar paskaičiau (pubmed). Gal ne viską supratau kaip reikia. Bet juk tam blogas ir reikalingas.. Kad galėtum rašyti ką nori. Dalį to, ką atsimenu, pasižymėjau ir parašysiu (citatas išsiverčiu ir išsisaugau Samsung notes apps’e).

Stresas

Charles Darvin (1809-1892) savo knygoje „The origin of species” rašo, kad tik tie organizmai, kurie sugeba adaptuotis prie besikeičiančių aplinkos sąlygų sugeba išgyventi. Jis tikriausiai norėjo pasakyti, kad išgyvenimas – biologinio objekto sąveika su žiauria, žalojančia, stresą keliančia aplinka.

Claude Bernard (1813-1878) sakė, kad organizmo adaptacija prie kintančios aplinkos galima, tik išlaikant nekintančią vidinę terpę (milieu interieur). Walter B. Cannon (1871-1945) pirmasis suformavo detalias idėjas apie atsaką į stresą ir biologinius (fiziologinius) mechanizmus, įtraukiančius hormonus (1932). Jis įvedė ir psichologinį atsako į stresą aspektą, suformuodamas „Fight or Flight” atsako į stresą modelį. Galiausiai, jis pristatė homeostazės sąvoką, remdamasis Bernard’o idėja apie milieu interieur.

Modernaus mokslo apie stresą pradininku laikomas Hans Selye (1907-1982). Jis suformavo „GAS” (general adaptation syndrome) sąvoką ir teoriją (1936). Hans stebėjo, kad ilgalaikis išorinių dirgiklių poveikis vyksta pagal trijų stadijų modelį.

  • Alarm reaction (AR) (aliarmo)
  • Stage of resistance (SR) (atsparumo)
  • Stage of exhaustion (SE) (išsekimo)

Jis šias stadijas aiškino nervų ir hormonų valdomais procesais, vykstančiais kūne. T.y Greita AR stadija įtraukia autonominės simpatinės nervų sistemos atsaką, kuris lemia adrenalino išskyrimu į kraują. Toliau seka lėtesnė SR stadija, kai išskiriamas kortizolis ir kiti kortikosteroidai, keičiantys kūno metabolizmą. Ilgalaikis SR stadijos poveikis (per tikrai ilgą laiką) lems SE stadiją, kai pažeidžiamos kūno sistemos, tokios kaip virškinimo, imuninė ir t.t.

Sutrumpintai: Selye suformavo dvi idėjas.

  • Stresas yra fiziologinis atsakas.
  • Stresas yra nespecifinis kūno atsakas į bet kokį pavojų (threat) ar trūkumą (need), kuris jį veikia.

Deja, šie teiginiai nelabai patiko psichologams, kurie turėjo savų argumentų. 1975 J. W. Mason rašė, „Pakartotinai pastebėta, kad atsakas į bet kokį psichologinį stimulą gali labai smarkiai skirtis, priklausomai nuo individo, kurį jis veikia. Net tą patį individą veikiant kelis kartus – skirsis jo atsakas.” Šitaip bandyta kritikuoti vien tik fiziologinį atsako į stresą paaiškinimą. H. Selye tais pačiais 1975 „atrašė” „Stresą sukeliantis stimulas, gali sukelti skirtingą atsaką, priklausomai nuo jį sąlygojančių veiksnių, kurie jį gali inhibuoti ar skatinti.” Jis savo idėją stengėsi įrodyti ir seniau atliktais laboratoriniais tyrimais. Pvz. gyvūnams atjungus pagumburį nuo smegenų žievės, taip nutraukiant bet kokius emocinius ar psichologinius stimulus, stebėti tokie patys fiziologiniai atsakai į skirtingus dirgiklius.

Kita garsi psichologė S. R. Burchfied rašė, „Mokslinė literatūra, nagrinėjanti gebėjimo adaptuotis į lėtinį stresą praradimą, siūlo mintį, kad negebėjimas prisitaikyti sąlygojamas psichologinių, o ne fiziologinių veiksnių, kaip, kad nurodo H. Selye.” (1979). H. Selye iki pat savo mirties 1982, tikėjo savo atsako į stresą mechanizmu.

1989 metais Reznick „suliejo” šias idėjas ir pasiūlė unifikuotą apibrėžimą – streso ciklą (the cycle of stress). Jį sudaro keturios fazės.

  • Resting ground phase (ramybės fazė)
  • Tension phase (įtampos fazė)
  • Response phase (atsako fazė)
  • Relief phase (atsipalaidavimo fazė)

Kiekvienoje fazėje gali būti vertinami tiek fiziologiniai, tiek psichologiniai komponentai.

Kaip tvarkytis su stresu

Dvi įdomios studijos, nagrinėjančios, kaip kūnas tvarkosi su stresu.

Norvegų eksperimentas: grupė mokslininkų (Ursin ir kiti, 1978 metais), tyrė jaunus Norvegijos armijos kareivėlius, kai jie treniravosi šuolius su parašiutu.. Prieš šokant iš lėktuvo, jie buvo apmokyti ant žemės, šokant nuo 12 metrų bokšto, kritimą stabdant virvėmis.

Gerokai prieš šuolį, buvo matuojama adrenalino, insulino, gliukozės, riebiųjų rūgščių koncentracija kraujyje. Šis kraujo rodiklių dydis buvo laikomas ramybėje normaliai esančiu. Po to kareiviai užlipo į bokštą ir nušoko. Iš karto po šuolio, buvo pakartoti tie patys laboratoriniai tyrimai. Tokie šuoliai vyko 11 dienų, kiekvieną dieną prieš ir po šuolio paimant kraują tyrimams.

Nustatyta, kad pirmų trijų dienų, ypač antros dienos, laboratorinių rodiklių dydžiai padidėjo 2-3 kartus. Nuo ketvirtos dienos – jie pradėjo mažėti, bet nepasiekė pradinio dydžio.

Mokslininkų išvada, buvo ta, kad pakartojant stresą sukeliančią veiklą, organizmas „adaptavosi”, kas dar literatūroje vadinama „vartų” mechanizmu. T.y. „susitvarkant” su psichologiniu stresu prieš šuolį (psichologiniai vartai smegenyse), „sutvarkomi” ir fiziologiniai vartai, kas sąlygoja švelnesnį atsaką į stresą.

Lazarus modelis. Baimė ir pavojus yra stiprūs neigiami dirgikliai. Juos išgyvenant („susitvarkant”), neigiamas stresas virsta teigiama psichologine ir fiziologine reakcija, „atidaromi psichobiologiniai vartai” smegenyse. Deja, nemaža dalis neigiamų dirgiklių yra tokie, kuriuos patiriame pirmą kartą ir neturime galimybės priprasti ir adaptuotis. Būtent apie kas vyksta, kai pirmą kartą susiduriame su stresu ir bando paaiškinti Lazaro (1974) paskirstantis modelis (mechanizmas).

Teigiama, kad stresas (neigiamas dirgiklis) gali būti vertinamas dvejopai:

  • Kaip pavojus
  • Kaip iššūkis

Kai stresas vertinamas kaip pavojus – mes su juo susidūrę pirmą kartą, stipriai reaguojame emociškai. Tik po kurio laiko, mes galime į dirgiklį reaguoti logiškai ir apgalvotai.

Jeigu dirgiklį vertiname, kaip iššūkį, daug trumpesnė emocinė stadija, loginis ir apgalvotas atsakas kur kas stipresnis ir ilgesnis. Normalesnė kūno reakcija, mažiau emocijų, ne toks stiprus fiziologinis atsakas.

Yra ir daugiau, modernesnių studijų, bet šios senienos man gana gražiai ir suprantamai išaiškino psichologinio ir fiziologinio atsako ryšį.

To sum up apie stresą

Tai tėra siauras, ne visai teisingas (mano asmenine nuomone ir suvokimu suformuotas) pablevyzgojimas apie stresą. Svarbu suvokti, kad stresas – ciklinis reikalas ir šis ciklas sugretina psichologinius ir fiziologinius procesus. Tada suvoki, kad toks dažnas dalykas mūsų gyvenime, kaip pvz. ligos – gali būti laikomos, kaip dar viena streso forma. Aha. Priimkim jas visas kaip iššūkį 🙂

Aš asmeniškai, patyręs nekontroliuojamą „gedulą”, po netekties – pradėjau daugiau dirbti su savimi. Netektį, neteisybę, negatyvą – vertinu, kaip iššūkius. Iš esmės. Dažniausiai emocijas išlieju greitai, gal kartais per stipriai. Ir nukreipiu jas į pozityvius dalykus – pajuokauju, ironizuoju, pasipasakoju kitiems, pasijuokiu iš tos smulkmenos, kuri nutiko. Praeina..

Ruošiuosi neigiamam kiekvieną dieną. Ryte suplanuoju dieną, džiaugiuosi savimi, kiek įdomaus ir prasmingo nuveiksiu. Jeigu laukia kažkas nemalonaus, įtempto – stengiuosi akcentuoti kitus dalykus. Maistą, santykius, sveikatą. Vakare – padėkoju sau už dar vieną nuostabią (kad ir ne visada) dieną, kurios metu tiek išmokau, patyriau, išgyvenau (populiariai įvardinkime tai, kaip meditaciją!). Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais..

Pvz. vadovo rėkimą vertinu, kaip jo nekompetenciją ir mano tolerancijos, kantrybės išbandymą. Agresyvaus bei girto jaunuolio prašymą duoti jam parūkyti ir po to sekantį stumtelėjimą gatvėje naktį, vertinu kaip mano emocijų, kantrybės, (ir brandaus vyriškumo :)) išbandymą. Jaunystėje pastoviai vėliausi į kontaktą (esu gana didelis, pilvotas, 107 kg vyrukas), dabar gūžteliu pečiais ir nueinu. Emocijos verda, norisi muštis. Bet jeigu nueini, labai greitai praeina. O jeigu trenktum atgal, net jeigu tik tuo viskas ir baigtųsi – negatyvas velkasi visą dieną (dar ilgai „verda kraujas„). Plius tampi irzlus, jautrus.

Organizmas – mėgsta rutinas. Kelis kartus sėkmingai „susitvarkius” su stresu, adaptuojiesi.

Nesekmė – mokymosi ir tobulėjimo dalis. Negatyvas – tik maža gražios dienos ciklo dalis. Svarbu, kad pozityvių minčių ir emocijų būtų bent tris kartus daugiau negu negatyvių (neigiamus dalykus atsimename ir akcentuojame tris kartus labiau). Atvirumas, paprastumas – sumažina streso kiekį gyvenime ir tampa lengviau gyventi.

Manau, kad ir prarandant savo portfelio dalį – reikės adaptuotis ir vertinti tai, kaip pamoką. Lauksime ateities, žiūrėsim, kaip elgsiuosi.

Ateitis

Šiandien šeštadienis. Siūbuoju į priekį ir atgal, kartu su žmona ir savo trim vaikais ant supynių sodyboje, žiūriu kaip rudens nuspalvinti medžiai meta šešėlį ant ežero, į kurį leidžiasi saulė. Gera šiandien diena buvo. Nupjoviau žolę, toliau savarankiškai bandžiau tverti tvorą aplink dalį sklypo, dažiau smėlio dėžę, supynes ir kelis suoliukus, tikrai daug laiko buvau su vaikais, išsimaudžiau ežere (8° vandens temp.). Buvo atvykę giminės ir draugai. Ta proga pavalgiau už praėjusią savaitę (ir dar už ateinančią į priekį, ačiū nuostabiai gaminančiai uošvienei). Ryt vėl nebloga diena, toliau smagiai darbuosiuos kieme, eisiu su vaikais į mišką pasivaikščioti, susitinku su gerais draugais. Valio. Gal dar vakare įjungsiu TV, pažiūrėsiu kokį filmą su šeima. Bet poryt – pirmadienis.

Poryt – sunkus darbas iki nakties. Ir taip kiekvieną darbo dieną nuo pirmadienio 6:45 iki penktadienio 21h (o kartais ir ilgiau). Kad ir kaip man patiktų mano darbas, laisvalaikis man patinka labiau. Turiu gana daug hobių, tikrai norėčiau dirbti mažesnę dienos dalį.

Jeigu turėčiau daugiau laisvo laiko, aš :

  • Dar daugiau skaityčiau (kasdien skaitau po 1-2 valandas. Kai stoviu prie raudono šviesoforo, kai valgau pietus ar vėlyvą vakarienę, kai klausau nuobodžių kalbų per susirinkimus darbe. Norėčiau skaityti 3-4 valandas kas dieną. Kiekvieną dieną išleidžiama tiek knygų, kiek ko gero per gyvenimą neperskaitysiu, bet bandyti reikia!
  • Rašyčiau web novel (fiction, o gal net ir knygą). Tai sena mano svajonė, kuriai tikriausiai skirčiau 1-2 valandas per dieną. Po kurio laiko tikrai taptų ir papildomų pajamų šaltinių. Esu prieš kelis metus parašęs apie 40 puslapių angliškos fantasy, patalpinau mėgėjų puslapyje, visai buvo geri atsiliepimai. Dar dabar prisimenu, kaip smagu buvo skaityti komentarus su pasiūlymais.
  • Sportuočiau. Dabar mano sportas – lipimas laiptais ir vaikščiojimas darbe (stengiuosi visada viršyti 10000 žingsnių per dieną). Norėčiau kiekvieną dieną daryti mankštą ryte, apie 30 minučių ir intensyviai sportuoti apie 1 valandą vakare. Geriausiai, jeigu tai būtų galima padaryti su šeima ar draugais. Visai patiktų važiuoti į baseiną su visa šeima arba eiti šokti su žmona. Labai norėčiau kiekvieną savaitę nors vieną kartą su šeima nueiti į baseiną, 2-3h. Ir dabar nueinu, bet labai retai. Nes reikalai.. Renkuosi kitą laisvalaikį su šeima. O baseinas būtų sveika!
  • Mokyčiausi groti pianinu. Dar viena sena svajonė. Artimiausiu metu planuoju įsigyti skaitmeninį pianiną, pradėti mokytis savarankiškai, kartu su vyriausiu vaiku. Žmona moka groti, padėtų. Jeigu vaikui patiktų, eitume pas mokytoją. Gerai pianinu grojantys žmonės man visada atrodė super patrauklūs ir šaunūs. Tam skirčiau po valandą kas dieną.
  • Keliaučiau. Gal ne tiek po tolimą užsienį (esu tikrai nemažai keliavęs, daug su darbo reikalais, nemažai, kai buvau studentas), labiau patiktų vaikščioti ar važinėti dviračiu po Lietuvos miškus, pajūrį, artimus kraštus. Gal ne kiekvieną dieną, bet bent savaitgaliais. Ir „hikint” su vaikais. Žmona norėtų pakeliauti po pasaulį. Patogiai. Tam reiktų ir laiko ir pinigų. Kiek? Manau tiek pat, kiek reikia gyvenimui Lietuvoje. Mes tikrai neprašom taurės Dom Perignon pasitinkant mus viešbutyje. Mano žmona kategoriškai atsisako emigruoti (man buvo planų ir pasiūlymų, su keliais kartais didesne alga – savo rankose laikiau pasiūlymą, kur buvo 5500 eurų bazinis atlyginimas, plius priedai už papildomą krūvį, realiai per 200 valandų darbo mėnesį (1,25 etato) ~7500-9000 eurų, priklausomai nuo naktinių, savaitgalinių ir šventinių valandų). Kai po ilgos diskusijos namuose buvo pasiūlyta važiuot vienam ir negrįžti, supratau žmonos poziciją 🙂
  • Eičiau į teatrą. Ir dabar einu, bet labai retai. Norėčiau dažniau. Ir į kino teatrą norėčiau. Einu ko gero 1 kartą per metus.. Ir į visokius koncertus norėčiau, bent kelis kartus per metus (į didelį, masinį festą?). Manau į savaitę 1 išėjimas „pasikultūrinti” būtų pakankamai. Jeigu ne draugai, kurie gyvena mieste ir galimybė eiti į renginius, pilnai svarstyčiau galimybę gyventi mažame miestelyje. Na ir žmonos noras, bei galimybės vaikų lavinimui.
  • Gaminčiau maistą. Norėčiau rasti laiko pasigaminti sveiko naminio maisto. Žmona tą daro puikiai, bet vienam nuolat gaminti nėra lengva. Negaliu sakyti, kad man tai patinka, bet norėčiau dalintis daugiau buities darbų. Kai pareinu namo po 12-14h darbo dienos, nebesinori nieko gaminti. Tinka pica, kiaušinienė ar virti grikiai. O būna kad darbe praleidžiu ir po pusantros paros. Tada suryju viską ką randu šaldytuve ir griūnu į lovą. Pusė valandos per dieną.
  • Dirbčiau sau patinkantį darbą. Tą patį, kurį ir dabar dirbu. Tik norėčiau dirbti 4-6h į dieną, arba 2-3 ilgas dienas per savaitę. Iš esmės galėčiau ir dabar susimažinti krūvį, bet šeimą išlaikau aš, žmona pajamų dabar beveik neturi. Gyventi norisi patogiai. Neramu dėl ateities, santaupų neturiu, paskola didelė. Pardavęs butą, sodybą galėčiau nusipirkti namą kur mažesniame miestelyje, bet santaupų padoriai gyventi ilgam neužtektų. Todėl reikia dirbti. Būtų smagu dirbti kartu su bendraminčiais, gal būt pačiam sau (privatus konsultacijų versliukas).

Tam, kad galėčiau daugiau laiko skirti tiems tikslams, man reikia įgyvendinti šiuos finansinius uždavinius :

  • Grąžinti buto paskolą (174000 eurų) – tada turėsiu 4 kambarių būstą Vilniaus centre, savo 5 asmenų šeimai ir poilsiui sodybą (ji ir šiuo metu be paskolos) 30 km atstumu nuo buto vasarai ir savaitgaliams. Poilsiui kaimo sodybose ar pajūryje prie vandens man vasarą nei laiko, nei pinigų leisti nereikia, nes visa tai turiu šalia miesto. Draugai ir vaikų draugai atvažiuoja pas mus, vasarą ko gero keliaujame mažiau, negu kitais metų laikais. Gyvenu ten. kaime, beveik pastoviai nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio. Bent jau nuo trečiadienio iki pirmadienio ryto (su visomis gyvenimo kaime peripetijomis). Vien ko vertas miegas atvirais langais, kai girdi medžius, vėją ir t.t (įeina ir tolimas traukinio audimas, ir greitkelis Vilnius – Kaunas už kelių kilometrų, ir bumčikai vieną kitą kartą per vasarą, prie netoliese esančio kito ežero.)
  • Nuosavas verslas su draugu/draugais – konsultacinė veikla (asmeniškai reikia sutaupyti apie 30000-40000 eurų). Tęsti tai ką darau dabartiniame darbe, bet be daugybės vedėjų, viršininkų ir „viršaičių”. Būtų daugiau pinigų už praleistą laiką ir mažiau streso, bei trumpesnė pati darbo diena. Progresuoti specialybėje, gal neprogresuočiau taip sparčiai, bet pakankamai to progreso man ir dabar. Norėtųsi tiesiog mėgautis tuo, ką darai gerai (tą darau ir dabar, bet labai nemažai darbo gaunu „iš oro”, kurio neturėčiau daryti).
  • Šeimai reikalingi du automobiliai. Vienas – 4 varomų, skirtas važiuoti į sodybą, kai kelias ypač blogas ir retkarčiais mieste. Dabar turiu Subaru Forester XT (labai patenkintas, tik benzino kaina nepatinka). Laikysiu kol supus arba susprogs. Saugumas ir t.t nelabai svarbu, nes važinėjama mažu greičiu, netoli. Antras – taupus ir talpus minivenas. Tolimesniems reisams. Tokį turiu, bet labai jau seną. Per 4-5 metus norėtųsi pasikeisti į naujesnį, saugesnį. Autostrados ir užsienio keliams. Čia svarbu ekonomija ir saugumas. Manau reikėtų kokių 15000 eurų.
  • Portfelis generuojantis apie 2000 eurų grynųjų, susimokėjus mokesčius, pridedant infliaciją. Pensijiniame amžiuje Sodros pensija + mano portfelis, turėtų pakakti oriam gyvenimui, patenkinama mano šeimos norus. Jeigu anksčiau – realiai skaičiuojant, tokia suma sunkiai pasiekiama – reikalingas apie 600 000 eurų portfelis (gana konservatyviai skaičiuojant). Tai aišku labai svyruotų. Bet vis dar dirbant (mažesniu krūviu), dviese kartu su žmona, portfelio dydis smarkiai sumažėja. Nežadu nustoti dirbti, nes man tai patinka. Manau dirbdamas puse etato, pasirinkdamas kur geresnės sąlygos ir dabar sugebėčiau uždirbti 1000 eurų. Manau, kad sugebėsiu ir ateityje (o gal ir daugiau). Žmona – nori dirbti kiek mažiau, bet nors 1-2 dienas per savaitę iš namų išvažiuoti norėtų.

Reikalavimai portfeliui: stabilus, saugus. Man labai patinka obviousinvestor.com portfelis. Šiuo metu tik pradedu domėtis, planuoti, skaityti. Aišku, paskutiniu metu beveik visi blogerių rodomi rezultatai – maloniai nuteikia. Nėra žinoma, kaip bus ateityje, bet toks stabilus kaip obviousinvestor portfelis – nėra dažnas. Jis 25% portfelio skiria pasaulio akcijoms, 25% obligacijoms (ar panašiai), 25% REIT, 25% auksui. Šiuo metu (kol nesu tikras, kur tiksliai investuoti, pinigus nukreipiu į kredito unijas, su ~1,8% palūkanomis. Mano būsto paskolos bendra kaina 2,01%. Jeigu kaupti tik kredito unijose, tai labiau apsimoka greičiau grąžinti būsto paskolą. Turiu generuoti daugiau negu 2% 🙂

Po ilgų pokalbių su žmona (o ji labai svarbus koordinatorius ir mūsų bendro ir laimingo gyvenimo planuotojas), sutarėme, kad svarbiausia – balansas ir pakankamai nedidelė rizika (geriau neuždirbti tiek daug, bet didelės dalies portfelio netekti nesinori). Mums abiems labai svarbu – politinė rizika. Nėra mūsų mažoje šalelėje labai jau stabili padėtis. Su antra puse sutarta – 25% portfelio skiriama pasaulio akcijoms (arba panašiai), 25% fiziniam auksui (arba ETF, bet labiau renkamės fizinį – diversifikuojant saugojimo vietas). 25% REIT arba analogas (svarstome ir su NT dirbančius P2P). Ilgalaikėms obligacijoms skirti 25% šiuo metu nesinori (panašiai gerumo, kaip ir kredito unijose). Tai mano pasiūlymas buvo skelti šiuos pinigus į dvi dalis, vieną jų mesti į P2P, kitą- į kredito unijas. Juk tiek nemažai žmonių rodo puikius P2P rezultatus, norisi „atsiriekti”. 🙂

Svajonė ir tikslas taupymui būtų pastoviai skirti 2000 eurų per mėnesį (pagal mano planus, realu bus nuo gruodžio mėnesio). Per metus turėčiau sutaupyti 24000 eurų.. Po metų – analizuoti, perskirstyti ir esant reikalui strategiją pakeisti.

2000 eurų kas mėnesį paskirstyčiau:

  • 500 eurų fiziniam auksui (arba jo ETF, dar reikia pasigilinti – turiu laiko). Bet linkstu prie fizinio.
  • 500 eurų pasaulio akcijų ETF (reikia išsirinkti kuris ETF, gal Vanguard FTSE All-World, o gal du: pvz. iShares Developed + Emerging ETF, pagalvoti, nuspręsti pagal TER ir brokerio pirkimo/pardavimo kainą – tikriausiai IBKR)
  • 500 eurų REIT (ETF arba P2P su NT). Manau per pusę.
  • 500 eurų P2P/Kredito unijoms. Manau per pusę.

Dar galutinis planas nesusidėliojo, nes žmona norėtų labiau investuoti į maistą, energiją ir auksą.

Planas toks. Reikia, kad susigulėtų. O tada liks tik imtis veiksmų 😉

Protarpinis badavimas

Kelis kartus esu bandęs badauti. Tiksliau, tikriausiai jau penki metai, po mėnesį per metus griežtai to laikausi. Dėl kelių priežasčių. Svarbiausios būtų dvi: svorio kontrolė ir autophagy (diskutuoti galima, bet man labai logiška ir priimtina).

Manau, kad nemažai daliai žmonių tai išlieka nežinoma. Siūlau susipažinti. Tikrai verta. Sutaupo pinigų, būni sveikesnis, lieknesnis, gyvensi ilgiau, mažėja vėžio rizika, geresnė atmintis ir nuotaika. Ir ugdo valią!

Norėjau daug parašyti lietuviškai, bet yra tiek daug nuostabių, paprastai parašytų angliškų puslapių kad manau užteks nuorodos į vieną gerą.

Pradžiamokslis

Po to susidomėję, suras daug daug kur ir ką paskaityti. Rekomenduoju, jeigu nežinai kas yra intermittent fasting.

Prie šito dar labai tinka mažai angliavandenių turinti dieta. Arba norint greitesnio svorio metimo – ketogeninė dieta. Geras poilsis, padorus aktyvumas, protarpinis badavimas, mažai angliavandenių turinti subalansuota dieta = sveikas, jaunai atrodantis, energingas kūnas ir protas.

Kas yra laimė?

Kelis kartus stebėjau diskusiją, kai protingi ir iš šono stebint – laimingi, žmonės neranda sutarimo, kas yra laimė. Patys pagalvokit, kas gi ta laimė? Ar laimė, kai alkanas randi maisto? Ar laimė, kai nusiperki naujus batus? Ar laimė, kai tavo vaikas sėkmingai padeklamuoja 16 eilučių eilėraštį ant scenos? O gal kai atlieki savo darbą ant tiek gerai, kad net pats savimi stebiesi..

Būtent dėl to, kad tiksliai nežinau, kas yra laimė, prieš gerą mėnesį nusprendžiau pažiūrėti ką rašo mokslininkai. Kelis momentus užsirašiau.. Padriką straipsnių ir minčių kratinį pateiksiu ir jums. Visų nuorodų į literatūros šaltinius nedėsiu, nes nėra tokio tikslo, bet keletą paminėsiu.

Labai įdomus puslapis. Pasaulio laimės apžvalga. Kiekvienas galite pasižiūrėti, tikrai gana smagu Lietuvą matyti gana aukštai. Bet jų duomenys tokie statistiniai, šalti, paremti bendru vidurkiu. O kaip apie asmeninę laimę? Kokie komponentai ją sudaro?

Laimės apibrėžimas. Trumpai apibrėžti neišeina, bet dauguma psichologų laimę aprašo, kaip trijų komponentų visumą: gausa pozityvių minčių, emocijų ir potyrių, nedidelis kiekis negatyvių, bei daug pasitenkinimo savo gyvenimu. Šiuos tris komponentus turintis žmogus – dažniausiai jaučiasi laimingas ir jo tą laimę galima daugiau ar mažiau išmatuoti spec. psichologiniais testais. Gal ir nelabai tiksliai, bet ne apie tai kalbam. Įdomiau, kas tuos tris komponentus sukuria. Kaip gauti daugiau pozityvių, mažiau negatyvių emocijų ir potyrių ir jaustis „pasitenkinusiu” (satisfied).

Nemaža dalis mokslininkų išskiria trumpalaikę laimę (tokią labiau apčiuopiamą) ir ilgalaikę – kurią vadina prasme (meaning). Pvz. Trumpalaikės laimės – alkanas, pavalgiau, laimingas. Suplyšo batai, nusipirkau naujus, laimingas. Supaprastinant – norų įgyvendinimas (need reduction). Ilgalaikė laimė – kai elgesys, veiksmas ar kažkoks poelgis sukuria šleifą pozityvių jausmų ir atsiminimų, besitęsiantį ilgesnį laiką, vis sukuriantį gerų emocijų. Pvz. išmokius vaiką groti pianinu, kiekvieną kartą, kai dalyvaujame koncerte – jaučiamės laimingi arba žemiškiau, dalyvaujame kasmet „Darom”, rūšiuojam atliekas, neperkam vienkartinių maišelių, kompostuojam – jaučiamės prisidedantys prie pasaulio švarinimo ir gelbėjimo.. Arba kaip kai kurie ponai padarė – rašo nemokamai apie investicijas, šviesina tautą, padeda susivokti ir atrasti sveiką protą finansuose tokiems kaip aš. Šie du skirtingi komponentai yra vienodai svarbūs. Nes gali būti, kad būdamas turtingas, pastoviai tenkindamas savo primityvius norus, nesijausi tiek laimingas, kaip norėtum. Kartais, kai norų tenkinti negali, o labai nori – kyla priešprieša, stresas, linkstama į depresiją.

Istoriškai – laimės terminas kilo nuo termino sėkmė (happiness ir luck). Senovinėje Norvegų kalboje – hap = sėkmė (naudojama ir dabar.. EN –perhaps, happenstance). Senovėje žmonės tikėjo ir manė, kad laimė pačiam žmogui nepaklūsta, čia daugiau sėkmės reikalas (ją galėjo pakeisti dievai, likimas ir t.t.). Šiuolaikiniai žmonės galvoja kitaip. Dar filosofai Sokratas ir Platonas atakavo teiginį, kad likimas įtakoja laimę, jie svarstė, kad laimę susikuriame patys. O kaip? Šį klausimą kelia visos religijus ir visi „gyvenimo vadovai”. Aš visai pritariu istorikui Darrin M. McMahon ir manau, kad laimė – tai nėra vienkartinis jausmas ar procesas. Tai gerai gyvenamo gyvenimo produktas. Laimė neatsitinka. Reikia sunkiai ir ilgai dirbti, treniruoti save, kad ją užsidirbti. Aristotelis aprašė laimė, kaip gyvenimą pagal savo vertybes (dorybes, virtue). Buda sako, kad visi galime būti laimingi, bet žmonės gyvena kančiose, nes nepakankamai išnaudoja savo turimus resursus.

Jeremy Bentham 18 amžiuje prilygino laimę – malonumui (happiness ir pleasure), “The greatest happiness for the greatest number. The greatest good for the greatest number.” Malonumas yra tik viena sudėtinė dalis, bet tai iš viso nėra emocija. Laimė yra rodiklis gero, pilnaverčio gyvenimo. Nemaža dalis filosofų nesutinka su religijų „fizine” vieta laimei, kad ir krikščionių dangumi. Lyg buvimas ten ir matymas iš aukšto, pragarą – būtų laimė (Thomas Aquinas says it is like being “drunk on God”––it’s so great that you’ll be able to look down and see people suffering in hell, which will add to your own pleasure.) Juk malonumas tai tik vienas iš trijų laimės komponentų (teigiamos emocijos).

Laimė – pasiekimas (achievement). Nuo Aristotelio laikų – laimė yra kažkas, ką užsidirbi būdamas geru žmogumi, atlikdamas gerus darbus, pasiekdamas meistriškumą įvairiuose gyvenimo aspektuose. Šiuolaikiniai žmonės laimę supranta kaip geltoną veiduką su plačia šypsena. O reikėtų suprasti, kaip visa apimantį gyvenimo būdą (lifestyle), kurio metu laimė – šalutinis produktas. Tu turi apie ją galvoti, dirbti to linkme. Yra ne kartą įrodyta, kad laimingiausi žmonės yra tie, kurie nesifokusuoja ties savo pačių laime, o tiesiog gyvena savo principų ir vertybių vedini, bei stengiasi daryti gerus darbus kitų žmonių naudai. Šiaip reiktų žiūrėti plačiau ir toliau. Neverta savo laimės matuoti pagal kaimyną. Pasaulyje pilna vietų, kur kaimynai būtų kitokie. Jeigu jūsų kaimynas turi naujausią BMW, bet yra irzlus, agresyvus vairuodamas, savaitgaliais arba po darbo gausiai vartoja alkoholį, kad atsipalaiduotų, šiukšlina gamtoje, nes jam px, prastų mašinų vairuotojai yra lūzeriai ir apskritai, eilėje jis nelaukia, tai nepanašu, kad jis yra labai laimingas. Išorinis spindesys yra viena, o ką jis jaučia savyje yra kita. Nors psichologai kalba, kad labai riboto intelekto žmogus gali būti labai laimingas užtikrinęs tris savo poreikius (pavalgyti, pasidauginti, pašikti..) Ir iš tikrųjų, manau visi artimųjų tarpe pažįstate žmonių, kurie turi daug turto, bet yra nelaimingi. Nemaža dalis jų stengiasi demonstruoti savo materialų turtą, o susitikus pasikalbėti – arba pasakoja, ką pirko, kur buvo, arba skundžiasi dėl vienokių ar kitokių dalykų… Pvz. šiais metais toooks brangus Kasko..

Kokie yra šiuolaikinio žmogaus lūkesčiai? Kaip mes suprantame asmens sėkmę? Namas, du automobiliai ir atostogos užsienyje? Koks siauras požiūris… Bet yra ir kitokių žmonių, kurie išlipa iš visuomenės bendro suvokimo, padeda ir kitiems susiprasti (kad ir pvz. BM, galbūt to pats nenorėdamas). Šiaip laimė labai priklauso nuo žmogaus tikslų ir norų. Jeigu jis nori prisigerti ir voliotis iki kito ryto, kai vėl ims bambalį ir prisigers, sunku apibrėžti ar jis laimingas… Dažniausiai visiems aplinkui aišku, kad ne, nors pats veikėjas gali sakyti priešingai. Laimė turbūt ir objektyvus ir subjektyvus reiškinys. Juk religijoje, pvz krikščionių – kentėjimas yra kažkas gilaus, kažkas tokio… O laimė – paviršutiniška ir paprasta. Nusipirk coca-colos, nusipirk masažą – tu jau laimingas. Ar ne?

Realiai, mokslas kalba ką kitą. Tik 10% laimės sudaro tokie dalykai, kaip mokslas, universitetas, santuoka, automobilis, rūbai… 50% – genetika. Juk galimas polinkis į depresiją arba maniją. Optimizmas paveldimas apie 25%.. Likę 40% priklauso nuo to, kaip mes interpretuojame pasaulį. T.y., priklauso nuo mūsų pačių suvokimo. (Sonya Lyubomirsky – 50%/10%/40% formulė). Šiuos 40% mes galime valdyti, keisti. Išmokti. Išdirbti laimės suvokimą.

Budizme, judaizme ir krikščionybėje yra skelbiama, kad kartais reikia „išeiti į pasaulį ir palengva tapti geriausia savo versija” pvz. padedant kitiems.

Lotynų kalboje – vargšas (en. poor) yra miser. Iš čia atsiranda nelaimingas (en. miserable). Romėnai žinojo, kad būti bėdžiumi – prastas reikalas. Pinigai padaro žmones laimingesniais. Aišku, galima nesutikti, bet tiesos yra (iš dalies). Tą suprato ir Aristotelis. Laimė – prabanga. Tu pradedi galvoti apie laimę tik tada, kai pasirūpini visais baziniais poreikiais. Tačiau, pinigų nereikia tiek, kiek jūs tikriausiai galvojate. Pvz. JAV atliktų tyrimų metu nustatyta, kad laimės pojūtis praktiškai nebedidėja viršijus 75.000 dolerių per metus pajamas (6.250 per mėnesį). T.y. Lietuvoje 33.750$ arba 30.405 EUR (2533 EUR per mėnesį) – duomenys pagal perkamąją galią.. Naudojausi duomenimis iš čia ir čia (įdomu pasilyginti, ar ne? Pasirodo, visai neblogai Lietuvoje mes gyvename). Tebunie skaičiai ir ne visai tikslūs, bet ne tame esmė. Mintį suprasite.

Daniel Kahneman ir Angus Deaton atliko tyrimą, kurį publikavo Proceedings of the National Academy of Sciences U.S.A. 2010 metais. Jie padalijo laimę į emocinį gerbuvį (t.y. laimingas veidelis arba susiraukęs) ir į fizinį gerbuvį (turtas, galimybės ir t.t.). Jie nustatė, kad viršijus 70.000$ pajamas per metus, jam didėjant nebėra jokio emocinio gerbūvio gerėjimo. T.y. žmogus nesijaučia laimingesnis, pasiekiamas plato. Kitavertus fizinis gerbūvis – plato niekada nepasiekia. Kuo esi turtingesnis, tuo fizinis gerbūvis (gyvenimas) gerėja. Todėl negalima sakyti, kad pinigai nenuperka laimės. Pinigai, pasirodo laimę nuperka. Tik ne visą visą laimę, o jos dalį. Tą, kuri išlieka neilgai. Bet pinigai atveria laisvę ir galimybes užsidirbti ir kitus laimės komponentus.

Žmonės facebook’e ir intagram’e įprastai nerašo, „Atsikėliau. Išsivaliau dantis. Pasidariau kavos. Dalis kavos nukrito šalia puodelio, reik išvalyt. Išgėriau kavą, bet puodelyje liko kavos tirščių, reikia išsiplauti. Išvariau į darbą, autike buvo daug žmonių, gavau stovėti šalia seno dieduko, kuris neturėjo visų dantų, buvo labai arti manęs ir smirdėjo šlapimu. Blah blah, blah. . . , tada toliau dirbau ir vakare grįžau namo.” Būna viena kita panaši istorija. Bet didžioji dalis kelia savo geriausias dienas, nuostabiausias nuotraukas, prabangą ir turtus atspindinčius vaizdus. Na arba savo vaikus. Šitą aš suprantu.. Bet mes tada matome visą šitą briedą ir galvojame “Na mano gyvenimas kur kas prastesnis. Aš dirbu ta patį (geriau/blogiau), kodėl man taip neišeina.. Kas man negerai?”. Ir nors suprantam, kad čia tik momentas, akimirka, pasamonėje kyla noras save lyginti su tuo visuomenei priimtinu standartu, kuris rodomas viešai ir visai neatspindi realybės. Ir reikia save įtikinti, kad tai nėra tai, ką matome. Tik maža dalis pozityvių postų ar vaizdų yra ne apie pinigus ar su jais susijusius dalykus. Turtas = sėkmė = populiarumas = laimė? Tai ar pinigai perka laimę? Šiuose įrašuose švenčiama sėkmė, pasisekimas, tai prilyginama laimei. Momentinė gera emocija.

Psichologai teigia, kad gyvenimas šiaip yra nesėkmių, bandymų ir klaidų ciklas, kol kažkas ką darome pagaliau pavyksta. Nepavyko, padarei išvadas, pavyko. Tada vėl nepavyko, darai išvadas. Tai yra normalu. Taip išmokstame vaikščioti, važiuoti dviračiu, skaityti, kalbėti ir t.t. Nesėkmes galima ir reikia švęsti (be torto ir žvakučių, bet savyje – dabar jau žinau, ko reikia, kad kitą kartą pavyktų.) Juk pvz. įvairių su technika ar technologijomis susijusių sričių žmonės nori kuo greičiau sulaukti, kol kažkas (veiksmas) nepavyks. Jie padarys išvadas, pakitimus, žinos priežastį, kodėl nepavyko, pasimokys iš nesėkmės ir galiausiai aplenks konkurentus. Reikia būti optimistais.

Papildomas pliusas būnant optimistu – ilgesnis gyvenimas (yra ne vienas ir ne du geri straipsniai, su padoriai pagrįstais įrodymais, kad optimistai gyvena ilgiau ir dažniau pasiekia 85+ metų amžių).

Taip. Mes visą laiką bandome save lyginti. Jeigu lyginame save su tais, kuriems kažkas geriau sekasi – galbūt rasime įkvėpimo tobulėti. Jeigu lyginsime save su tais, kuriems kažkas prasčiau sekasi – rasime priežastį būti dėkingais. Bet žmonės daug dažniau lyginasi su tais, kurie „aukščiau” ir akcentuoja tai, ką tie „aukščiau” turi, o jie neturi. Palyginimas su tais kur „žemiau” ar su tai, ką jie turi, o tie „žemiau” neturi, nedaro tokios įtakos gyvenime. Kuo mes labiau save su kažkuo lyginame, tuo labiau fokusuojamės ties tai, kuo mes prastesni, mažesni, biednesni ir panašiai, kas nėra geras receptas pasitenkinimui ir geroms emocijoms.

Dr. Ebby Elahi yra pasakęs, “Jeigu tu žiūri į savo gyvenimą per stiklą, kuris mažina – matai daugiau ir susikuri vaizdą, kai kasdieniai svyravimai aukštyn-žemyn pasidaro dulkėmis po tavo kojomis, tavo ilgame ir gražiame gyvenimo kelyje”.

Dr. Martin Seligman laimę sudėliojo kaip mnemoniką PERMAPositive emotions, engagement, positive relationships, meaning, and accomplishment/achievement.

Nemažai mokslinių straipsnių demonstruoja, kad sėkmingi ir laimingi žmonės klasifikuojami, kaip „davėjai” (“givers”).

Dr. Martin Seligman, pozityvios psichologijos pionierius aprašė tris laimės dimencijas: malonus gyvenimas (the Pleasant Life), kai užtikrinti visi baziniai poreikiai; geras gyvenimas (the Good Life,) kai tu kurybiškai panaudoji savo stiprybes ir vertybes; ir prasmingas gyvenimas (the Meaningful Life), kai savo vertybes, stiprybes panaudoji kažkam daug didesniam negu esi pats – panaudoji savo jėgas prasmingam tikslui siekti.

Apibendrinant, trumpas guideline, kad būtum laimingesnis:

  • Daryk daugiau gerų darbų kitiems. Nėra net diskusijų, kad tai ką padarome gero kitam, sukuria daugiau „laimės”, negu tai ką padarome sau.
  • Leisk pinigus ir laiką pojūčiams ir potyriams, o ne daiktams. Angliškai skamba daug gražiau – spend time and money on doing things rather than owning things.
  • Savo darbą (ten kur praleidi vos pusę savo gyvenimo) pakeisk arba papildyk į tokį, kur būtų priimtini siekiai, tikslai ir prasmė. Tam, kad norėtum eiti į darbą, o ne kas rytą save verstum eiti ten, kur tau negera. Norėk būti geru specialistu, meistru, „reference tašku”. Kuo labiau jausiesi geras savo darbe, kuo labiau kiti tave vertins, tuo labiau tau jis patiks ir tuo laimingesnis būsi jį dirbdamas.
  • Kuo daugiau tau patinkančių ir artimų žmonių „įvelsi” į savo gyvenimą, tuo labiau laimingas jausiesi.
  • Mindfullness. Vienas šiuo metu labai populiarus žodis, bet toks teisingas. Paskaitykite čia, labai daug ir gražiai parašyta.

Dar viename labai įdomiame straipsnyje apie žmogaus laimę ir jo socioekonominį statusą atlikta daugelio įvairių publikacijų apžvalga ir reziumuota:

  • Geresnis socioekonominis statusas įtakoja didesnę gyvenimo trukmę, geresnę sveikatą ir daugiau laimės (testais įvertinamos)
  • Subjektyvus socialinis statusas dažnai priklauso nuo socioekonominio statuso
  • Pajamų nelygybė pablogina socialinę nelygybę vertinant gyvenimo trukmę sveikatą ir laimę.

Laimei irgi galioja socialinis gradientas, kai laimė labiau įtakojama sociometrinių faktorių (pvz. kitų žmonių pagarba, pačio pasitenkinimas ir žinojimas, kad esi savo srities meistras – specialistas – guru), negu socioekonominiai faktoriai (pvz. pajamos). Vis dėlto svarbūs yra ir pinigai!

Šiuolaikiniuose darbuose apie žmogaus socialinę motyvaciją aprašomi trys universalūs, nepakeičiami psichologiniai poreikiai: kompetencija (meistriškumo jausmas), autonomija (pasirinkimo, laisvos valios, laisvės, noro jausmas) ir sąryšis (ryšio, bendrumo jausmas). (Knyga)

Pinigai svarbu, ju reikia tiek, kiek reikia. Laimę reikia užsidirbti, ji iš niekur neatsiras. Dirbk tau patinkantį darbą. Būk gerbiamas, laisvas. Turėk draugų. Lavink ir treniruok kūną ir protą. Suderink visa tai ir būsi laimingas.

Kaip ir sakiau, daug palaidų teiginių. Bet tikuosi kažką patogaus sau radote.

  • Haidt, J. 2006. The Happiness Hypothesis: Finding Modern Truth in Ancient Wisdom. New York: Basic Books.
  • Lyubomirsky, S. 2014. The Myths of Happiness: What Should Make You Happy, but Doesn’t, What Shouldn’t Make You Happy, but Does. New York: Penguin Books.
  • Lyubomirsky, S. 2008. The How of Happiness: A New Approach to Getting the Life You Want. New York: Penguin Books.
  • McMahon, D.M. 2013. Divine Fury: A History of Genius. New York: Basic Books.
  • McMahon, D.M. 2005. Happiness: A History. New York: Atlantic Monthly Press.
  • Schwartz, B. 2015.Why We Work. New York: Simon & Schuster.
  • Schwartz, B. 2004. The Paradox of Choice: Why More Is Less. New York: Harper Perennial.
  • Schwartz, B.&K. Sharpe. 2011. Practical Wisdom: The Right Way to Do the Right Thing. New York: River head Books.
  • Seligman, M.E.P. 2004. Authentic Happiness: Using the New Positive Psychology to Realize Your Potential for Lasting Fulfillment. New York: Atria Books.
  • Verveer, M. & K. Azzarelli. 2015. Fast Forward: How Women Can Achieve Power and Purpose. Boston: Houghton Mifflin Harcourt.

Šaltas dušas..

Pokyčiai gyvenime ateina, kai mažiausiai to tikiesi.

Papildomas šeimos narys visada sukelia rūpesčių. Pradedi planuoti ar tilpsi bute, ar visi patogiau sėdės automobilyje.. Tačiau didesnių problemų su buitimi nekyla, kol vaikas vienas arba du. Du vaikai puikiai telpa į lengvąjį automobilį, jiems pakanka vieno papildomo kambario (t.y. paprastai pakaktų 2-3 kambarių buto).. O trys? Trys jau netelpa į mažą miesto automobilį (vaikas priekyje + mama ir dvi kėdutės gale arba mama priekyje ir 3 kėdutės gale.. Praktiškai visi mažesni automobiliai tampa labai nebepatogūs). Trys vaikai nenoriai gyvena viename kambaryje (vyresnioji nori skaityti, ruoštis namų darbus, mažoji tuo metu drąsko jos lapus, o mažiausioji – rėkia, nes alkana).

Bet man trečias vaikas labiausiai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Iki tol, kažkaip negalvojau, kiek aš gyvensiu, kaip vaikai mokysis ir už ką valgys. Atrodė viskas pakankamai paprasta ir aišku. Aš dirbu, uždirbu, sutaupau, aprengiu juos, pavalgydinu, sumoku už būrelius ir t.t. Trečias vaikas gimė anksčiau. Streso ir įtampos šeimoje buvo daug. Žmonai smarkiai sutriko sveikata, reikalingas ilgalaikis gydymas (nemažai papildomų išlaidų). Vaiką irgi reikia sekti, stebėti, atlikti tyrimus.. Sunaudojama daug resursų (laiko, pinigų). Pradėjau galvoti, ar tikrai galiu toliau taip lengvabūdiškai nieko nedaryti, pasyviai stebėti, kaip bėga mano gyvenimas.. Išsigandau, kad vaikams gali būti sunku, jeigu mano sveikata sušlubuos,, Juk aš išlaikau žmoną ir tris vaikus. Pagalbos iš artimųjų nelabai būtų, jau artėja laikas, kai aš ir mano žmona turėsim rūpintis savo senstančiais tėvais. Pradėjau keistis. Daugiau judėti, mažiau ėsti, skaityti etiketes ant produktų, galvoti apie tai, ką veikiu kiek kitu kampu.

Pats dirbu srityje, kur pastoviai bendrauju su žmonėmis, kurie sportuoja, šneka apie ilgą gyvenimą, diskutuoja apie mitybą, papildus, programas ir t.t. Turiu gana gerą bazę vertinti šią informaciją, todėl kartais girdžiu, kaip jie pasakoja apie žmonių perkamą ir naudojamą absoliutų briedą, bet jie vedami neaiškių įsitikinimų moka didelius pinigus (influencerių, reklamos įtaka) ir tikisi efekto. Kuo brangiau – tuo efektyviau (placebo)… Pvz. protarpiniai sportininkai perka chondroitinsulfato preparatus, o jie net nėra absorbuojami žarnyne.. Bioptron lempos, vandenilio peroksidas („ozonas”), lazeriai, teipai, magnetai.. Nemaža dalis preparatų neveikia, arba veikia prasčiau negu placebo.

Jau kurį laiką rytais ir vakarais prausiuosi po šaltu dušu. Kodėl? Nes susitikęs su vienu draugu, kuris visą gyvenimą daro tik tai, kas jam patinka ir įdomu, sportuoja, rūpinasi savo sveikata ir pastoviai tobulėja. Jau gerus penkis metus skaito mokslinę literatūrą, domisi, seka apie tai rašančius žmones. Jis supranta ir tiksliai žino, kas atsitinka nuo momento kai atsikandam batono, iki to laiko, kai to batono likučiai pašalinami iš organizmo. Nuostabu jį pažinti ir sekti jo visuomeninę veiklą, kuri kuo toliau, tuo labiau populiarėja. Tai vat, jo mokymų metu, išgirdau pasakojimą apie šalto dušo (arba apskritai šalčio) naudą. Ne viskuo patikėjau, bet paskatino pasiskaityti.

Pasiskaitymo rezultatais noriu pasidalinti.

Puikūs apžvalginiai straipsniai Scientific Evidence-Based Effects of Hydrotherapy on Various Systems of the Body, What is the biochemical and physiological rationale for using cold-water immersion in sports recovery? A systematic review , Effects of Cold Water Immersion and Contrast Water Therapy for Recovery From Team Sport. Yra ir daugybė kitų straipsnių (tiek populiariaus – supaprastinto tipo (pvz. šitas), tiek ir profesionalių gero dizaino mokslinių studijų, konkrečiam efektui tyrinėti.. Jeigu neįdomu medicininiai terminai, išvados – gale.

  • Padidėja arterinis kraujo spaudimas ir širdies susitraukimų dažnis
  • Gerėja tiek sisteminė kraujotaka , tiek ir mikrocirkuliacija (išsiplečia paodžio kraujagyslės, kad būtų užtikrinama pakankama giliau esančių audinių temperatūra)
  • Jeigu LABAI jau šalta ir ilgai užtrunka šalčio poveikis, sulėtinama smegenų kraujotaką (aptempsta akyse, galima net nualpti)
  • Labai smarkiai aktyvėja kvėpavimas (nuo 11-16l/min iki 31-66l/min), dėl to smarkiai sumažėja plaučių PCO2
  • Sumažėja odos temperatūra, bet šerdinė (core) temperatūra keičiasi tik apie 0,1°C.
  • Šalto dušo metu ~50% daugiau sunaudojama deguonies (O2)
  • Bendras kraujo plazmos antioksidantų kiekis padidėja (deja tik, ~35 minutes po dušo)
  • Sumažėja šlapimo rūgšties, askorbo rūgšties, glutationo ir 4-hydroxynonenalio (HNE) konc. Padidėja oksiduoto glutationo konc.
  • Padidėja noradrenalino ir kortizolio konc.
  • Ilgalaikėje perspektyvoje – padidėja bendras kiekis glutationo, katalazės, superoksido dismutazės.
  • Sumažėja insulino konc.
  • Padidėja prolaktino bazinė konc.
  • Turi antipsichotinį poveikį (kaip švelnus elektrošokas)
  • Turi analgezinį poveikį (stress induced analgesia)
  • Turi antidepresinį poveikį (šaltis sukelia didelį kiekį impulsų iš periferinių receptorių į smegenis). Šitas patiko, paskaitykite čia.
  • Greitesnis atsistatymas po sporto, krūvio, ypač raumenims. Sumažina pervargimą
  • Stimuliuoja imunitetą. Šitas įdomus – nuoroda į pilną straipsnį
  • Rašo, kad padeda tapti atsparesniems vėžiui (logiška, antioksidacinis poveikis + skatinamas imunitetas = priešvėžinis efektas). O jeigu dar pridėti ir intermittent fasting su savo autophagy?
  • Stabdo plikimą?

Apibendrinant – kai šaltas vanduo paliečia odą, vyksta šalčio šokas (cold shock) – staigus ir didelis įkvėpimas su visom iš to kylančiomis pasekmėmis: hiperventiliacija, hypokapnija, tachikardija ir hipertenzija. Išsiskiria noradrenalinas, kortizolis (šitie du hormonai atsakingi už būklę fight or flight). Siunčiama daug signalų į smegenis iš temperatūros receptorių. Aktyvėja kraujotaka, kyla spaudimas, daugiau kraujo teka audiniuose (palaikoma pastovi temperatūra), dėl to naudojam daugiau deguonies. Tampam žvalesni (juk patyrėm stresą – čia, kai vairuoji ir nori miego ir vos nenuskrendi nuo kelio.. Kurį laiką nesinori jokio miego..).

Per ilgą laiką – organizmas tampa labiau atsparus šiam šalčio stresui (grūdinasi) – daugiau riebalų virsta iš baltųjų į ruduosius, kurie gerina atsparumą šalčiui, naudodami papildomą, mūsų sukauptą energiją (greitina riebalų deginimą). Toleruojamo streso fone, kūnas gamina daugiau antioksidantų, tampa atsparesnis.

Jeigu sugebi iškęsti – stiprėja valia, tampi labiau savimi patenkintas. Gali būti savimi patenkintas.

Šiaip pakankamai nemažai pliusų. Dalis aprašytų reiškinių neturi tikrai statistiškai patikimų įrodymų, bet pakanka ir tų, kurie juos turi. Nurodytuose straipsniuose gausu tolimesnių nuorodų, jeigu norėtumėte pasiskaityti plačiau.

Kitą kartą aprašysiu protarpinį badavimą (Intermittent fasting).

Vėlyva pradžia

Atrodo, kad niekada neturėjau pinigų.

Kaip ir daugelis žmonių mano šeimoje. Tėvai dirbo paprastus darbus (samdomais darbininkais) mažame mieste, visada uždirbdavo kiek mažiau negu valstybės vidurkis. Taupė visada. Praktiškai nieko nesutaupė.

Po to prasidėjo tėvo žalingi įpročiai. Taupymas šeimoje visai sustojo.. Jokio biudžeto, jokio išlaidų planavimo. Visą laiką nuo algos, iki algos. Ir augančiam vaikui, tai atrodė normalu.

Augant realiai nieko netrūko (kai pagalvoji), išskyrus pinigų ir viso, kas su tuo susiję. O to paaugliui labai reikėjo, todėl kai tik būdamas devyniolikos metų uždirbau pirmą atlyginimą, nusipirkau rūbų (2004). Vėliau dirbdamas sunkiai (dėl to kentėjo mokslo rezultatai universitete), įsigijau gerą kompiuterį, naujausią mobilų telefoną, madingų batų ir rūbų. Pasilikdavau pinigų maistui ir pramogoms. Dirbdamas pastoviai mokiausi (tik šiek tiek daugiau, negu reikėjo, kad neišmestų). Ir savaitgaliais taškiau sunkiai, kartais su prakaitu (ir krauju) uždirbtus pinigus. Ir taip du metus.. Pastoviai neturėjau pinigų.

Supratęs, kad šitaip neprasigyvensiu – 2006 susiradau pastovų darbą, su mažiau negu vidutiniu atlyginimu, bet smarkiai lengvesnį, suderinamą su mano mokslais. Dirbau dar 3 metus, kai pagalvoji – uždirbau pragyvenimui ir automobiliui (įsigijau tikrai ne pagal kišenę – pirkau naujesnį ir geresnį, kad sutaupyčiau ant remonto..). Pastoviai neturėjau pinigų.

Suradau antrą pusę. Baigęs mokslus, mečiau seną darbą, pradėjau dirbti pagal specialybę (žemiausiose pareigose). Per tris metus sutaupiau pradiniam buto įnašui, vedžiau, susilaukiau vaiko. Dar du metus dirbau, mokėjau buto įmokas, pakankamai gerai gyvenau, todėl taupiau.. Kad įsigyčiau didesnį automobilį. Antrą kartą nusipirkau ne pagal savo galimybes (šį kartą džipą, juk vaikui reikia erdvės, komforto ir saugumo). Automobilis pastoviai gedo. Žmona dirbo paprastą darbą. Nusipirkom antrą automobilį (šį jau pagal išgales). Tuo metu mūsų abiejų atlyginimas buvo pakankamai neblogas. Keliavom. Pastoviai neturėjom pinigų.

Po kiek laiko gimė antras vaikas.. Toliau dirbau. Per kelis metus nusipirkau sklypą, pasistačiau sodybą (iš algos). Pradėjau taupyti didesniam butui. Pradėjau kažkiek skaityti apie šeimos biudžetą, elgesį su pinigais, radau Mr. Money Mustache tinklapį, kelis panašius, domėjausi. Tačiau jų pasaulis atrodė toks tolimas, nepasiekiamas. Po kurio laiko sužinojom, kad žmona laukiasi trečio vaiko. Paskubomis, prieš nepilną mėnesį, įsigijome didesnį butą (paėmę didelę paskolą). Dviem mėnesiais anksčiau laiko gimė trečias vaikas. Daug papildomų, neplanuotų išlaidų. Pinigai išseko.

Tėvystės atostogų metu radau http://balticmustache.lt/ svetainę. Paskaičiau, patiko. Ten pastebėjau ir kitus, panašiai kaip ir svetainės autorius mąstančius ir besielgiančius žmones (honestfire, stoic, Povilas Panavas ir kt.). Dar labiau patiko. Protingi komentarai, gera kultūra, praktiškai jokios kritikos, normali diskusija. Kažkaip ir tas Mr. MM pasaulis nebepasirodė toks tolimas.

Pažaidžiau su skaičiuoklėmis.

Nusprendžiau – sieksiu FIRE (vėlyvos, nes man labai labai patinka mano darbas, savaitę nebuvęs darbe – noriu nuvažiuoti vien pabendrauti su kolegomis). Tiksliau, sieksiu gyventi pagal FIRE principus. Mažiau išleisiu, protingiau paskirstysiu, smarkiau taupysiu. Investuosiu. Pasitariau su žmona, ji mane palaiko (su vaikais nesitariau, bijau).

Kad tikrai nesustočiau, rašysiu blogą. Manau, kad tai padeda save motyvuoti.

Pirmas mano žingsnis – mano šeimos dabartinio turto įvertinimas (networth). Pasinaudojau aruodas.lt (ir jo analogų) pagalba, įvertinau savo butą 210 000 ir sodybą 70 000 (abu nupiginu dar 10%, objektyvumo vardan). Kilnojamas turtas ~8000 (ko gero smarkiai daugiau, bet objektyvumo vardan kaina sumažinu, ne esmė). II pensijų pakopa – 7580, III – 521. Grynieji 500 ir investicijos 0. Dar kažkiek grynųjų yra sąskaitose bankuose, bet ten toks ne esminis kiekis. Toks šiai dienai paveikslas.

Paveikslas gana pilkas, todėl ryškiai nuspalvinau..

Dar yra SEB investicinis gyvybės draudimas (po 36 eurus kas mėnesį. Didžioji suma nueina už draudimą, kaupiasi labai mažai. Sukaupta nuo 2012 metų ~ 1200 eurų, tai reikalui esant, susimokėjus GPM galima atsiimti.) Kadangi šeima didelė, mano nelabai kompetetinga nuomone, šis draudimas kol kas reikalingas, nors suprantu, koks jis brangus). Kai turėsiu „pagalvę”, ir bent dviejų išlaidų dydžio portfelį pagalvosiu dar kartą.

Po turto suskaičiavimo, reiktų žinoti, kiek aš gaunu pajamų (dirbu per 4 darbus, 1 pagrindinis ir trys – kada pakviečia). Išlaidų niekada nesekiau..Kyla šios užduotys artimiausiam laikui:

  • Sekti pajamas ir išlaidas Monefy programėlėje.
  • Sukaupti kelių mėnesių išlaidų „pagalvę”
  • Pagal išlaidas sudaryti tikėtiną retirement budget
  • Pagal retirement budget numatyti tikėtiną portfelio dydį, kuris galėtų generuoti pakankamai pasyvių pajamų mano šeimos pragyvenimui. Apie tai, kitą kartą.
https://rootofgood.com/

Dar vienas svarbus reikalas, parduoti turimą džipą, nusipirkti miniveną arba didesnį universalą, kad būtų patogu ir ekonomiška keliauti penkiese.

Tiek šiam kartui. Gal turite pastebėjimų?